TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šiaudas politikos marginalams

2013 08 08 6:00

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) atsisakė registruoti 22 narių iniciatyvinę grupę, siekiančią, jog būtų surengtas referendumas dėl to, kad su homoseksualumu susijusi informacija visuomenės informavimo priemonėse būtų leidžiama tik po 22 valandos. 

Tokiu veiksmu VRK ne tik apgynė žmogaus teises, bet ir sutaupė laiko bei lėšų: piliečių noru surengti referendumą Lietuvoje beveik neįmanoma, todėl tokių iniciatyvų imamasi išskirtinai politinės reklamos tikslais.

Formaliai žiūrint, Kauno miesto tarybos nario Gintauto Labanausko vadovaujamos grupės iniciatyva (kaip ir Petro Gražulio veiksmai) atstovauja tautos daugumos nuomonei ir interesams. Tiek nemokslinės (pavyzdžiui, vykdomos televizijos laidų metu), tiek reprezentatyvios apklausos rodo, kad tolerancija seksualinėms mažumoms Lietuvoje yra menka. Pavyzdžiui, remiantis palyginti naujais moksliniais duomenimis, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų (62,9 proc. respondentų) veikiau sutinka, kad homoseksualumas yra nenatūralus ir neturi būti visuomenėje toleruojamas (2012 metų Lietuvos gyventojų apklausa, užsakovas - Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, atlikėjas - „Baltijos tyrimai“).

Tačiau grupės nariai turėtų gerai suvokti, kad net jei VRK ir būtų palaiminusi jų iniciatyvą, tikimybė sėkmingai surengti referendumą tokiu būdu yra arti nulio. Per tris mėnesius reikėtų surinkti net 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių parašų: iki šiol to padaryti nepavyko niekam. Kodėl tuomet G.Labanauskas, Artūras Orlauskas ir kiti politikai švaisto savo laiką praktikoje neįgyvendinamam siekiui?

Atsakymas paprastas - jie tiesiog seka ankstesniais pavyzdžiais, kai tam tikros partijos referendumo iniciatyvą naudojo (nebūtinai sėkmingai) kaip instrumentą savo matomumui visuomenėje didinti. Taip siekiama kurti įvaizdį, kad nuoširdžiai atstovaujama žmonių interesams. Be to, renkant parašus perduodama žinia, kad partija ar grupė politikų konsultuojasi su visuomene svarbiais klausimais (nors pats siekiamas rezultatas tėra fikcija).

Referendumo iniciatyvų paprastai imasi didžiosios politikos marginalai, neturintys daug įtakos Seime (arba pagrįstai besibaiminantys tą įtaką prarasti). Kai 2008 metais į parlamentą pateko vos vienas jau nebeegzistuojančios Naujosios sąjungos (NS, socialliberalų) atstovas, 2010-aisiais partija nusprendė rinkti parašus už tai, kad piliečiai turėtų teisę reikalauti pirmalaikių Seimo rinkimų. Prieš 2012 metų parlamento rinkimus vienas iš Artūro Zuoko vadovaujamos „Taip“ kampanijos elementų buvo referendumo iniciatyva dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo.

Kita vertus, jeigu partija Seime turi frakciją (ir potencialių sąjungininkų), yra ir kitas būdas: ketvirtadalis Seimo narių gali inicijuoti balsavimą parlamente dėl referendumo. Būtent šiuo instrumentu 2012 metais pasinaudojo neįtakinga Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Krikščionių partija (KP), kuri realią frakciją netikėtai įgijo dėl Tautos prisikėlimo partijos skilimo. Nors ji ir pasiūlė konsultacinį referendumą dėl atominės elektrinės, realių politinių dividendų iš to negavo: diskusiją apie energetiką rinkimų kampanijoje perėmė didžiosios partijos, o pati KP per rinkimus neperžengė 5 proc. barjero.

Darant prielaidą, kad siekis yra nuoširdus, G.Labanausko iniciatyvinės grupės politikai galėtų palaikyti ryšį su panašių pažiūrų partijomis ir siekti surengti referendumą per Seimą. Tiek grupės lyderis, tiek viešojoje erdvėje VRK sprendimą kritikuojantis A.Orlauskas 2012 metais Seimo rinkimuose dalyvavo „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) sąraše. Reikėtų priminti, kad ši partija pasižymi gana konservatyviomis pažiūromis, o jos frakcijai Seime vadovauja P.Gražulis, didžiausias kovotojas su homoseksualais. Šiame kontekste sprendimas eiti keliu, kai renkami piliečių parašai, atrodo kiek dirbtinis.

Žinoma, A.Orlauskui ar G.Labanauskui asmeniškai visiškai nebūtų naudinga, jei referendumo iniciatyvai tenkantį dėmesį perimtų TT frakcijos seniūnas ar tuo labiau pati partija. Tačiau bet kuris iš jų neabejotinai norėtų tapti „antruoju P.Gražuliu“, į Seimą nuolatos išrenkamu vienoje iš Kauno vienmandačių apygardų. Arba tokiu politiku, kuris pirmumo balais pakiltų į sąrašo viršų daugiamandatėje apygardoje.

Įdomu tai, kad abiejų šių politikų pastangas savo politines ambicijas įgyvendinti visomis įmanomomis, iš pirmo žvilgsnio Lietuvoje veikiančiomis priemonėmis gerai atspindi jų politinė karjera. Šiuo metu Kauno miesto tarybos frakcijai „Dirbame Kaunui“ priklausantys A.Orlauskas ir G.Labanauskas akivaizdžiai mėgina išnaudoti Lietuvos gyventojų neprielankumą partijoms, prisidengę visuomeninio judėjimo etikete. Bandymų politines aplinkybes eksploatuoti asmeninei karjerai būta daugiau. 2012 metų Seimo rinkimuose abu šie politikai dalyvavo su TT vėliava, prieš tai jie buvo Lietuvos socialdemokratų partijos nariai, o A.Orlauskas anksčiau dar spėjo padalyvauti NS veikloje.

Prieš kiekvienus rinkimus VRK pateikiamoje politiko biografijoje yra klausimas: „Kokios partijos, politinės organizacijos narys esate (buvote)?“ 2011 metais A.Orlauskas į jį atsakė: „Lietuvos socialdemokratų partija“, o 2012 metais savo netolimą politinę praeitį jau pamiršo ir pareiškė: „Politinei partijai nepriklausau." Žinoma, toks negrabus maskavimasis neįtikina pakankamos piliečių dalies. Lietuviai politinius perbėgėlius ne itin mėgsta. Pavyzdžiui, Alvidas Lukošaitis yra suskaičiavęs, kad iš 26 politikų, frakciją pakeitusių 2004-2008 metų kadencijos Seime, tik 5 buvo perrinkti į parlamentą 2008-aisiais.

Taigi, A.Orlauskas ir G.Labanauskas priklauso tam tipui politikų, kurie nesugeba nei gerai užmaskuoti savo politinių ambicijų, nei pasirinkti efektyvių priemonių joms pasiekti. Referendumo iniciatyvos šiaudas, kurių griebėsi šie politiniai marginalai, yra iš anksto pasmerktas tokiam pačiam likimui, kaip ir ankstesnės NS ir „Taip“ iniciatyvos: kelioms žinutėms visuomenės informavimo priemonėse ir politinei užmarščiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"