TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šioje šalyje nėra vietos privatumui

2016 07 08 6:00

Prieš kiek daugiau nei metus rengiau apžvalgą apie privatumo padėtį Lietuvoje 2013–2014 metais. Padėtis jau tuo metu buvo liūdna, o pernai ir ypač šių metų pirmąjį pusmetį tapo dar blogesnė.

Labiausiai privatumas degradavo žiniasklaidoje, kuri jaučiasi visiškai nebaudžiama viešindama žmonių atvaizdus ar aprašinėdama viešų ir neviešų asmenų privačias keliones (net ir nepažeidžiančias jokių įstatymų), laisvai platindama ypatingus sveikatos duomenis, fotografuodama ir filmuodama bet ką ir bet kur, visiškai nesiskaitydama su būsto privatumu.

Formaliai žiniasklaida prisidengia tuo, kad ji atstovauja informacijos bei žodžio laisvei ir ją įgyvendina (Konstitucijos 25 str.). Dėl to žiniasklaidai didžiąja dalimi netaikomas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (8 str.). Ar tikrai tai pagrįsta? Konstitucinėje vertybių hierarchijoje teisė į privatumą (Konstitucijos 22 str.) yra aukščiau nei informacijos ir žodžio laisvė (Konstitucijos 25 str.). Be to, visos teisės ir laisvės gali būti įgyvendinamos tik nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių ir kitų asmenų teisių – rengiant ir platinant viešąją informaciją privalu užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą (Visuomenės informavimo įstatymo 14 str.).

Jei žiniasklaidos atstovai ir suvokia savo teisines pareigas, tai savo sąžinę ramina kilniais tikslais – juk viešinant privačią informaciją kovojama su girtavimu arba narkomanija, su nelegaliomis statybomis arba aplinkos teršimu ir t. t. Tačiau ar tikslas pateisina bet kokias priemones, taip pat ir akivaizdžius privatumo pažeidimus?

Vertinant šias situacijas reikia priminti, kad nesiskaitymas su privatumu yra tapęs verslu. Sistemingai privatumą pažeidžiantis turinys yra pelningas, nes turi auditoriją, o jame skelbiama reklama puikiai (ir brangiai!) parduodama. Toks turinys rezonuoja, sulaukia daugybės komentarų. Be to, žiniasklaida paprasčiausiai jaučiasi nebaudžiama, nes maksimali žiniasklaidos priemonių teisinė atsakomybė yra gerokai mažesnė už gaunamą pelną. Privatumą pažeidinėti tiesiog apsimoka!

Privatumo nihilizmą Lietuvoje savo pavyzdžiu vienareikšmiškai skatina ir valdžia. Seimo nariai, pamiršę Konstitucijos 24 str. ir Baudžiamojo kodekso 165 str., jaučiasi laisvai galintys patekti į žmonių būstus – parūkyti privačių namų kiemuose, terasose ar net pasisupti svetimų vaikų privačiomis sūpynėmis. Valstybinė mokesčių inspekcija jaučiasi turinti teisę žinoti apie visas žmonių sąskaitas, elektroninių mokėjimų paskyras ir apie pinigus jose. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nori žinoti viską apie žmonių mokėjimų korteles ir jomis atliekamas operacijas. Kitos institucijos nori žinoti viską apie visus transporto keleivius ir jų keliones, nors ir taip žino labai daug.

Valdžios institucijos toliau sėkmingai ignoruoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus (žr. C-293/12 ir C-594–12) dėl visuotinio sekimo direktyvos (Lietuvoje buvusią direktyvą įgyvendinančios teisės normos „sėkmingai“ taikomos toliau, o neatitiktį ES teisei siūloma „įteisinti“ tiesiog formaliai pripažįstant, kad visuotinis sekimas yra nacionalinio reguliavimo klausimas). Ignoruojama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl duomenų apie įtariamuosius ar pasibaigusį teistumą (įskaitant administracinius teisės pažeidimus) saugojimą (žr. Brunet v. FRANCE, 21010/10). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokių duomenų saugojimą 20 metų prilygino neterminuotam saugojimui, tuo metu Lietuvoje šie duomenys saugomi daugiau nei 75 metus (!), nes valdžia Lietuvoje aukščiau už privatumą!

Kai tik valdžia nusprendžia, kad jai reikia žinoti daugiau, mes visi paverčiami telefoniniais sukčiais arba net potencialiais teroristais. Deja, valdžios žinojimas tikrų teroristų ne tik nesustabdo, bet jos kaupiami beveik neriboti duomenys apie milijonus žmonių tikriems nusikaltėliams tik sudaro sąlygas veikti. Primintina, kad didžiausi (ir ypač daugiausia žmonių palietę) privatumo pažeidimai Lietuvoje iki šiol padaryti būtent valdžios atstovų.

Lietuvoje privatumas net ir didžiausių pažeidimų atvejais įkainojamas vos daugiau nei 1 tūkst. eurų (žr. 2A-389/2012), ir tai nėra vakar išaiškėjusi problema. Be to, privatumo gynimas dažniausiai reiškia kelerius metus trunkančius teisminius procesus, reikšmingas išlaidas kvalifikuotai teisinei pagalbai ir neretai donkichotišką kovą su žiniasklaida ar juo labiau valdžia. Galiu vienareikšmiškai pritarti 2013 metų studijoje Teisės instituto padarytai išvadai: „Atsižvelgiant į tai, kad teisminiai procesai dėl privatumo pažeidimų įprastai trunka ilgai, apie 2–3 metus, priteisiamų sumų dažnai nepakanka patirtoms išlaidoms atlyginti.“ O ką jau kalbėti apie ginant privatumą patiriamus išgyvenimus, gaištamą laiką ir stresą, juk esate potencialus teroristas ar mažiausiai – girtuoklių gynėjas. Valdžia ir žiniasklaida tai labai gerai supranta ir labai aktyviai tuo naudojasi, vis labiau naikindamos privatumą.

Privatumo tikrąją kainą kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse geriausiai iliustruoja naujajame Duomenų apsaugos reglamente numatytos sankcijos už privatumo pažeidimus (baudos net iki 20 mln. eurų). Beje, svarstant Duomenų apsaugos reglamentą buvo įvertinta visų šalių praktika ir atsižvelgta į naujųjų ES narių žemesnį pragyvenimo lygį. Kita vertus primintina, kad jau 2014 metais vienam Lietuvos gyventojui tenkantis bendrasis vidaus produktas (BVP) sudarė apie 75 proc. ES vidurkio. Todėl tikrai nenormalu, kad žalos privatumui atlyginimo sumos Lietuvoje Vakarų Europos gyventojams atrodo, švelniai tariant, juokingos. Minėtoje Brunet v. FRANCE byloje nukentėjusiajam vien už per ilgą duomenų tvarkymą valstybinėje duomenų bazėje buvo priteista 3 tūkst. eurų neturtinės žalos!

Kadangi privatumas vis labiau perkamas ir parduodamas, žala jam turi būti susieta su pelnu, gaunamu iš sistemingų privatumo pažeidimų, o tvyrantį nesiskaitymą su privatumu įveiksime tik viešai reikalaudami privatumo ir aktyviai gindami savo teises. Net jei trumpuoju laikotarpiu teisiniais veiksmais pasiekiama tik moralinė satisfakcija, alternatyva yra dar blogesnė – valstybė be privatumo ir be žmogaus teisių.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"