TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Širdis patraukia ne popierinės deklaracijos

2007 03 16 0:00

Kai galvojame apie politiką ir jos veikėjus, prieš akis paprastai iškyla iš televizijos ar spaudos pažįstami ministrų, seimūnų ir kitų valstybės veikėjų veidai. Įpratome su jais sieti įvairiausių apkalbų, gandų debesis, didesnių ar mažesnių, juokingų arba dažniau bjaurių ir gėdingų skandalų šleifus. Deja, tam dažniausiai esama pagrindo.

O ką apskritai politikoje reiškia žmogus, asmuo, jo individualybė, elgesys, gyvenimo būdas. Nėra papročio (Vakaruose jis yra) rašyti dar gyvų žmonių biografijas, kurios padėtų geriau suprasti ne tik mūsų politinį ir visuomeninį gyvenimą, bet galbūt ir mūsų pačių pilietinę ir tautinę tapatybę. Pirmiausia galėtų rastis Nepriklausomybės Akto signatarų biografijų. Tarp jų yra labai gražių žmonių, gražių gyvenimų, kurie juos atvedė į kovotojų už nepriklausomybę gretas.

Panašiai galima mąstyti ir apie partijas. Neseniai Aloyzas Sakalas, rašydamas apie socialdemokratus, atkreipė dėmesį, kad jų rėmėjų nedaugėja, nes nesiseka užkariauti naujų širdžių. O ką reiškia užkariauti širdis? Pasirodo, negana gerų ir įtikinamų programų: dar svarbu, kas tas programas skelbia. Širdis patraukia ne popierinės deklaracijos, tegul teisingausios, ne idėjos, tegul ir gražiausios, bet pirmiausia jas skelbiantys žmonės, nes tik jie savo elgesiu paliudija idėjų teisingumą ir gyvybingumą. Taip buvo visada. Prisiminkime XIX a. pabaigos tautinį sąjūdį ir ką tada reiškė Vincas Kudirka ar Povilas Višinskis. Tai buvo simbolinės figūros, reiškusios nekompromisinį atsidavimą tautos, visuomenės reikalui, begalinį pasiaukojimą. Arba nepriklausomybės atsikūrimą XX a. pradžioje ir Stepono Kairio, Petro Klimo, Jono Vileišio ir daugelio dar kitų vardus. Lukšio - pirmo kareivio, Juozapavičiaus - pirmo karininko, kurie žuvo kovose už nepriklausomybę. Tuos vardus žinojo kiekvienas Lietuvos vaikas. Buvo sukurta tautos kelio į nepriklausomybę mitologija - paprasta, aiški ir įtaigi, įaugusi į tautos, ypač į jaunosios kartos, sąmonę. Ja gyveno istoriografija, publicistika ir menai. Ji buvo skleidžiama, ypač mokykloje. Taip augo karta, kuri Nepriklausomybės idėją išlaikė ir savo vaikams perdavė per sovietinės okupacijos naktį.

Nei panašios mitologijos, nei tokių simbolinių figūrų mums nepasisekė susikurti šiais laikais, nors medžiagos yra daug. Tikriausiai dėl to, kad dabar kitoks laikas: ironiškas, skeptiškas, nenorintis pripažinti autoritetų. O vis dėlto tauta negali gyventi, neturėdama savo istorinio pasakojimo, kuriuo galėtų remtis pozityvi visuomenės, tautos savikūra. Tai pagaliau ima pripažinti ir mūsų naujųjų laikų istorikai, kurie nemažai nuveikė, kad savo praeitį matytume raizgią, prieštaringą ir nepatrauklią...

Bet grįžkime prie šios dienos aktualijų. Rinkėjai orientuojasi, kaip žinome, ne pagal partijų programas, jų ideologiją, o pagal lyderius. Per savivaldos rinkimus visuomenės dalies dėmesį vėl patraukė asmuo, kuriam lyg ir buvo lemta paskęsti užmarštyje. Kodėl visuomenė taip fatališkai nemoka suvokti žmogaus vertės, jo intelektinių ir dorovinių galimybių, jo (ne)sugebėjimo vadovauti valstybei ir jai atstovauti? Gal taip yra ir dėl to, kad nesame įpratę atidžiai įsižiūrėti į iškilias savo tautos asmenybes, gilintis į jų veiklą ir taip kurti sau aiškius, tvirtus doro ir iškilaus elgesio modelius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"