TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šitas žmogus daro stebuklus - likviduokime jį

2014 04 05 6:00

Betanijoje, netoli Jeruzalės, gyveno maldinga pasiturinti Jėzaus bičiulių šeima. Faktine jos galva evangelistai Lukas ir Jonas įvardija „moterį Mortą" - atrodo, bevaikę našlę. Jos brolis Lozorius neturėjo šeimos, o sesuo Marija buvo netekėjusi. A. a. tėvas Stanislovas Mortą meiliai vadino „Viešpaties gaspadine“, nes apsilankantį Jėzų ji be galo rūpestingai vaišindavo. Jėzus vieną kartą ją net įspėjo, kad ji per daug „susirūpinusi dėl daugelio dalykų“, kai kur kas svarbiau būtų klausytis Jo žodžių, kuriais šis Svečias dvasiškai juos pavaišina.

Ir atsitik tu man taip, kad kilnusis Lozorius mirtinai susirgęs, o Jėzus besąs toli, savo apaštalinėje kelionėje. Seserų pasiuntinys surado Jėzų ir pranešė apie sunkią bičiulio būklę, bet Jėzus nenutraukė savo apaštalavimo ir tik po poros dienų pasuko Jeruzalės ir Betanijos link. Jis žinojo suteiksiąs dar nuostabesnę pagalbą: prikelsiąs Lozorių jau palaidotą. Pagal paprotį, be abejo, jis buvo palaidotas ne karste, o suvyniotas į drobules ir paguldytas ar pasodintas akmenyje iškirstoje oloje, ir šios anga uždengta dideliu akmeniu.

Anuose karštuose kraštuose mirusieji laidojami pačią mirties dieną, o Jėzus atėjo tik į trečią dieną po laidotuvių, taigi ketvirtą dieną po mirties. Seserys pro ašaras Jėzui priekaištavo, kodėl nepaskubėjęs ir nepagydęs savo bičiulio, ir jis prisikelsiąs tik pasaulio pabaigoje, visiems numirėliams keliantis. Sesių ašarų sujaudintas ir pats Jėzus susigraudino, bet nuramino Mortą: „Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę." Įsakė vyrams nuristi akmenį nuo kapo angos ir sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Lozorius atsikėlė ir žengė iš kapo, Jėzus liepė atitvarstyti aprišalus - visuotinė nuostaba ir džiaugsmas. Ir daugybė dalyvių įtikėjo Jėzaus dieviška galia.

Šiandienės medicinos požiūriu atrodo, kad Lozorius tas dienas buvo komos būklės ir būtų tikrai numiręs, tiesiog užtroškęs suvyniotas, „supakuotas“, tik dieviška Jėzaus galybė jį išgelbėjo.

Į komos būklę, mirties slenkstį, yra panašūs bent trys kiti Šventajame Rašte aprašyti nuostabūs įvykiai. Pranašas Elijas (Senajame Testamente) prikelia prieš porą valandų mirusį savo geradarės paauglį sūnų. Jėzus Kafarnaume pažadina ką tik akis užmerkusią sinagogos vyresniojo Jayro dvylikametę dukrelę, o prie Naino miesto vartų grąžina našlei motinai jos vienturtį sūnų, nešamą į kapus, taigi tądien mirusį. Ir šiais atvejais Dievo visagalybė buvo dar „atidėjusi paskutinį atodūsį“, kad būtų sąlygos nuostabiam gyvybės grąžinimui. Be pranašo ar Jėzaus turimos dieviškos galios poveikio jie būtų galutinai numirę.

Lozoriaus prikėlimo istorija nesibaigia džiūgavimu. Jo namuose po kelių dienų jaunėlė sesuo Marija pateps Jėzaus kojas brangiais kvepalais, ir Jėzus šį veiksmą priims kaip jo laidotuvių pranašystę, o tautos vyresnybė įžiūrės grėsmę.

Koks ryšys tarp Lozoriaus prikėlimo ir Jėzaus mirties? Tikrą ryšį apsako ta pati Evangelija pagal Joną (12,45-53). Daugelis tautiečių ėmė tikėti Jėzumi po Lozoriaus prikėlimo, o viską sužinoję aukštieji kunigai sunerimo: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklingų ženklų. Jei jį taip paliksime, visi įtikės į jį; ateis romėnai ir sunaikins mūsų šventyklą ir tautą.“ Tada prabilo vyriausiasis kunigas Kajafas: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ Evangelijos autorius Kajafo žodžiuose mato pranašystę, jog Jėzui reikės mirti ne tik už tautą, „bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“.

Kai šitas Jėzus daro daug stebuklų, religingam žmogui nuosekli išvada būtų: tikėkime juo. Tačiau Kajafo lūpomis byloja politiniai išskaičiavimai: liaudis įtikės, kils neramumų, okupantai romėnai žiauriai susidoros...

Po keturių dešimtmečių taip ir įvyks. Jeruzalė bus nušluota nuo žemės paviršiaus, daugybė gyventojų žus, kiti bus išblaškyti po daugelį kraštų, bet didįjį 67-70 metų sukilimą bus pradėję ne Kristaus sekėjai, o žydų karštieji nacionalistai. Nepriėmę tikrojo Mesijo, Gelbėtojo Jėzaus, jie patikėjo apsišaukėliais mesijais, dėl kurių Jėzus buvo griežtai įspėjęs...

Graudžiai žlunga siauri politiniai išskaičiavimai, kai dėl jų nepaisoma tiesos ir teisingumo.

Europa ir pasaulis atsimena 1938-1939 metus, kai nacistinė Vokietija pradėjo glemžti po gabalą gretimų valstybių teritorijų, kurių dalis gyventojų buvo vokiečių tautybės ir „buvo skriaudžiami“. Į kokį siaubingą, beprasmišką karą tada įžengta.

Kokias kraujo upes, kokius griuvėsių ir degėsių kalnus žada besirąžančios kitos galybės pradėti užmojai, jeigu pati neatgaus sveikos nuovokos ir nesusilaikys arba jei nebus laiku sulaikyta...

Įvairių šalių tikintieji meldžiasi už taiką, valstybininkai griebiasi savų priemonių.

Bet ne tik tarptautiniu mastu galioja tiesos ir teisingumo dėsniai. Jų paisymas tarnauja bendrajam gėriui ir kiekvienos visuomenės viduje. Lietuvoje 2013-ųjų Metų vadovu pripažintas ir apdovanotas verslininkas, besivadovaujantis krikščionišku dėsniu: su žmonėmis elkis taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"