TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Skaudi laisvės kaina

2012 08 23 6:00

Būkime biedni, bet teisingi: Baltijos kelias mus atvedė ne tik į nepriklausomybę ir Vakarų pasaulį - pradėtas žygis daliai visuomenės baigėsi su Darbo partijos vėliavomis. 

Sakytume, ir kas tie keliolika procentų. Gyvename daugiau ar mažiau demokratiškoje valstybėje ir galime sau tai leisti. Tegul jie galvoja, ką nori, svarbu, kad jų veiksmai tilptų į Konstitucijos ir įstatymų rėmus. Tačiau yra ir kitas, dar daugiau sakantis nuotaikų indikatorius.

Visuomenės nuomonės tyrimuose Viktorą Uspaskichą pasitikėjimo vertu politiku jau laiko net pusė apklaustųjų. Ir tai - po pabėgimo ir politinio prieglobsčio pasiprašymo... Užtat Vytautas Landsbergis - ir toliau tvirtai tarp tų, kuriais pasitikima mažiausiai. 

Štai jums ir Baltijos kelias. Čia labiau tiktų Juodojo kaspino diena, kuri irgi minima rugpjūčio 23-iąją. Kažkas negera dedasi mūsų galvose, ir tai - ne nuomonė, o skaičiais paremtas faktas. Galima nemėgti V.Landsbergio, galima nesutikti su jo pozicija ar veiklos metodais, bet taip aklai nematyti jo nuopelnų Lietuvai ir laikyti priimtinesniu politinį avantiūristą, galintį ir vėl bet kada pasipustyti padus, įmanoma arba iš visiško nesusigaudymo, arba iš juodo keršto.

Ko gero, teisūs tie, kurie tvirtina, kad mes išgyvename didžią vertybių krizę. Viskas - išplauta, daugelio akyse nebeliko esminio skirtumo tarp juoda ir balta, tarp kilnaus poelgio ir niekšybės, tarp atsidavimo Lietuvai ir egoistiško naudojimosi jos teikiamomis galimybėmis. Ir net patriotizmas virto parodomuoju ritualu, taikomu valstybinių švenčių progomis. Visi susirenka, pakelia Trispalvę, sugieda Tautinę giesmę, pasako širdžių nebeliečiančias kalbas ir išsiskirsto - kabinetų tyloje toliau spręsti tik jiems žinomų reikalų.

Neapleidžia įspūdis, kad tauta vis labiau praranda savo valstybę - tą jos esmę, dėl kurios ir ėjo į Baltijos kelią. Atkurdami nepriklausomą Lietuvą, visi siejo su ja geresnio ir teisingesnio gyvenimo viltis. Tam buvo visos būtinos prielaidos: darbštumu pasižymintys žmonės, išsilavinusi šviesuomenė, valstybės žinion iš komunistinės sistemos perimtas didžiulis materialinis turtas, o svarbiausia - neregėtas noras gyventi kitaip ir su kaupu išnaudoti su laisve atsivėrusias galimybes.

Prabėgęs laikas patvirtino, kad toli gražu ne visos mūsų viltys buvo nepamatuotos: tauta ne tik stojiškai pakėlė santvarkų lūžį, bet ir parodė išskirtinį imlumą perimdama iš Vakarų liberalaus ūkininkavimo patirtį bei sugebėjo per istoriškai neilgą laikotarpį prisitaikyti prie negailestingų globalios ekonomikos sąlygų. Be demokratinių politinės sistemos reformų, tai yra tie laimėjimai, kuriais mes galime pagrįstai didžiuotis.

Tačiau už tai, kas pasiekta, teko sumokėti itin didžiulę ir skaudžią kainą. Pasirinkusi liberalios ekonomikos kursą ir įtikėjusi, kad visas problemas savaime išspręs laisvoji rinka, valstybė visiškai atsiribojo nuo savo prievolės reguliuoti šalyje vykstančius procesus ir ieškoti visoms socialinėms grupėms priimtino interesų balanso.

Taip buvo atvertas kelias neadekvačiam nedidelės piliečių dalies praturtėjimui ir dar neregėtai socialiniai atskirčiai, net trečdalį tautos pasmerkusiai žeminančiam skurdui. Savo ruožtu tie, kas sugebėjo perimti valstybinę nuosavybę ir sukoncentruoti savo rankose finansinius išteklius, netrukus perėmė ir pagrindinių galios svertų kontrolę - valdžia virto tik priedėliu, klusniai vykdančiu jai padiktuotą valią.

Viltis, kad šalyje ilgainiui įsitvirtins dominuojanti vidurinė klasė, pakeitė monopolininkų ir itin turtingų asmenų diktatas, laisvos ir sąžiningos konkurencijos principus - protekcionizmas, karteliniai susitarimai, šešėlinis verslas ir korupciniai ryšiai. Darbščiam, sumaniam, bet prieš savo sąžinę nenorinčiam eiti žmogui Lietuvoje tiesiog tapo ankšta ir nebeliko deramos erdvės veikti. Ir tai palietė ne tik verslą: su teisingumo principu nesuderinami veiklos metodai įsiskverbė į visas be išimties mūsų gyvenimo sritis, net tokias kaip švietimas ir kultūra.

Demokratija ir laisvė, apie kurias buvo šitiek svajota, virto tik gražiomis deklaracijomis ir galutinai kapituliavo prieš viską apimančią pinigų ir ryšių galią bei visuomenei primestas žaidimo taisykles. Ratas užsidarė: bėgę nuo totalitarizmo laikų neteisybės, mes ir vėl atsimušėme į tą pačią sieną, tik jau nepriklausomoj Lietuvoj.

Kas tą sieną pramuš? Banalu, bet niekas kitas be mūsų šito nepadarys. Kol stovėsime po medžiu ir nesikišime, tol mūsų likimą ir toliau lems tie keliolika procentų, kuriems valstybę sumaniai maustantis politikas kelia neslepiamą žavesį.

Lietuvoje į Seimo rinkimus nuolat neateina beveik pusė rinkėjų (2004 metais dalyvavo net mažiau negu pusė). Štai tas rezervas, kuris galėtų daug pakeisti. Tačiau jis vis kažko lūkuriuoja - keikia valdžią ar tuo išvis nesidomi, bet vis tiek neina. O tuo metu į svečias šalis vienas po kito važiuoja artimiausi žmonės.

Šito kai kam ir reikia. Pusė Lietuvos - pasyvi opozicija, kitos balsai iš anksto pasidalyti, kaip gyvenome, taip ir gyvensime.

Taip ir norisi garsiai sušukti: "Žmonės, nubuskite! Juk tai jūsų kraštas ir jūsų valstybė..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"