TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Skirtingos Lietuvos, skirtingi likimai

2011 03 16 0:00

Praėjo 21 metai atkurtos Lietuvos nepriklausomybės. Sunku atsispirti pagundai palyginti tarpukario Lietuvos ir dabartinės Lietuvos gyvenimą bei pasiekimus, juo labiau kad abi valstybės gyvavo beveik vienodą laiką. Tiesa, dabartinės Lietuvos valstybės istorija tebesitęsia.

Žinoma, toks lyginimas niekada nebus iki galo teisingas, nes valstybės gyvuoja kitu laiku, kitoje aplinkoje. Nereikėtų perimti sovietinių laikų stiliaus, kai buvo kalbama, kad senais laikais žmonės pasišviesdavo balana, o dabar mat sovietų valdžia šalį elektrifikavo, kai kas turi net televizorių: tokius pokyčius lemia technikos progresas.

Kita vertus, kalbant apie du nepriklausomos Lietuvos laikotarpius ryškesnė "aukso amžiaus" tendencija, įsivaizduojant, kad tarpukario Lietuvos laimėjimai buvo labai ryškūs, o dabartinė Lietuva neturi laimėjimų. Kalbėdamas apie tokius dalykus subjektyvumo neišvengsi, tačiau aš manau, kad tikrovė nėra tokia kontrastinga.

Tarpukario Lietuva buvo agrarinė valstybė: per 75 proc. BVP buvo sukuriama žemės ūkyje. Tiesa, žemės ūkis vyravo visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Vis dėlto Lietuvoje pramonė ir miestai buvo palyginti mažiau išvystyti nei gretimose valstybėse. Apie tai netiesiogiai liudija lengvųjų automobilių skaičius vienam gyventojui. 1937 metais vienas automobilis teko 1243 lietuviams, 412 latvių, 250 estų (JAV šis rodiklis buvo 4,5, Vokietijoje - 47). Kita vertus, Lietuvos kariuomenė naudojo aukščiausius tuometinius pasaulio standartus atitinkančius Lietuvoje pagamintus žvalgybos ir bombardavimo lėktuvus ANBO. Dabar apie tai negalėtume net svajoti.

Tarpukario Lietuvos ūkininkų gyvenimas nebuvo lengvas, nors valdžiai ir pavyko organizuoti kiaulienos eksportą į Angliją. Tai liudija 1935-ųjų Suvalkijos ūkininkų streikas, išvirtęs į riaušes. 4 žmonės žuvo, 5 nubausti mirties bausme.

Pravartu pavartyti Vinco Krėvės romaną "Miglose", kuris vaizduoja paskutinius tarpukario Lietuvos gyvavimo metus. Rašydamas šį kūrinį V.Krėvė siekė ne meninės vertės, o visų pirma stengėsi atskleisti, kuo tuo metu gyveno įvairūs Lietuvos visuomenės sluoksniai, kokia buvo ūkio ir politinė padėtis. Manyčiau, kad to meto atmosfera šiame kūrinyje perteikta ganėtinai tiksliai. Niurnėjimo, nepasitenkinimo valdžia, įtarumo tada būta tiek pat, kiek ir dabar. Inteligentai ir kiti gyventojai kalbėjo apie valdžią apraizgiusį korupcijos voratinklį. V.Krėvės pastebėjimu, prezidentas Antanas Smetona toleravo nešvarius darbelius, jei juos vykdė jam lojalūs pataikūnai.

Vis dėlto daugelis gyventojų nebuvo abejingi savo valstybei. Nors santvarka buvo autoritarinė ir tam tikros gyventojų veiklos netoleravo, daugelis žmonių aktyviai dalyvavo visuomeninėse organizacijose. Vien Šaulių sąjunga turėjo 62 tūkst. narių! Deja, patriotizmas buvo valdžios eksploatuojamas savo galių įtvirtinimui. Ilgainiui sustiprėjo slaptųjų ir represinių struktūrų veikla. V.Krėvė aprašo įtarumo atmosferą, įskundimus. Tačiau čia svarbu pažymėti, kad Lietuva nebuvo šiuo požiūriu išskirtinė valstybė: daugelis to meto Europos valstybių buvo autoritarinės.

Tarpukario Lietuva turėjo ryškių laimėjimų švietimo ir kultūros srityje. Sukurtas gimnazijų, progimnazijų, vidurinių mokyklų tinklas, veikė 8 aukštosios mokyklos. Iškilo talentingų menininkų plejada. Vis dėlto skirtumas, lyginant su šių dienų Lietuva, didžiulis. V.Krėvė savo kūrinyje mini, kad labai trūko net lietuviškų knygelių vaikams. Žinoma, padėtis visai kitokia dabar: tai lietuvių kalbos klestėjimo metas, kokio istorijoje dar nebuvo.

Lyginant anų dienų ir šiandienę Lietuvą itin krinta į akį žodžio laisvės padėties skirtumas. 1940 metais visuomenė nežinojo, kas vyksta valstybėje. Apie prasidedantį Sovietų Sąjungos spaudimą, savavaliavimą, okupacijos grėsmę spaudoje neprasprūsdavo net užuominos. Tautos "vairininkas" A.Smetona ragino juo pasitikėti, kol galų gale atėjo žinia: prezidentas pabėgo iš Lietuvos. Šiandien nuleisti tokią akliną uždangą būtų neįmanoma. Apie padėtį praneštų ir ją komentuotų tūkstančiai balsų.

Dabartinė Lietuva yra atsivėrusi pasauliui, kuris kupinas prieštaravimų, valdomas konkurencijos dėsnių, kuriame nuolat vyksta interesų kova. Staigus atsivėrimas sukėlė šoką: daug kas sugriuvo, daug ką reikia statyti iš naujo. Šoko terapija yra brangi kaina išsigydyti nuo naivumo, tačiau, matyt, ji buvo neišvengiama.

Stebėtinas, sunkiai suvokiamas dalykas, kaip galėjo atsitikti, kad pripažinti tarpukario menininkai, inteligentai vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės. Ir pats V.Krėvė vadinamojoje Liaudies vyriausybėje suvaidino ganėtinai gėdingą vaidmenį. Manyčiau, kad inteligentai, kaip ir visa visuomenė, gyveno iliuzijose ir turėjo miglotą supratimą apie tai, kokie procesai vyksta plačiajame pasaulyje. Sutirštinant spalvas: manyta, kad ant vėžlio stovi keturi drambliai ir laiko pasaulį, o Lietuva - tokia graži ir išskirtinė šalelė, kad ją net draugas Stalinas mylės ir globos.

Mes šiandien iliuzijų nebeturime. Anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"