Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Skruzdėlė statinėje

 
2017 06 07 6:00

Kaip pasakoja Bruno Ferrero, senas išmintingas atsiskyrėlis turėjo daug mokinių. Vieną dieną jis sumanė ištirti mokinių charakterį ir jų esybę. Priešais kiekvieno mokinio trobelę pastatė statinę lietaus vandeniui surinkti ir į kiekvieną įmetė skruzdėlę.

Pirmasis mokinys, pamatęs skruzdėlę, pasipiktino ir ją sutraiškė. Anot B. Ferrero, tai esąs egoizmas arba netolerancija. Antrasis mokinys pamanė: „Šiandien visiems labai karšta, net ir skruzdėlėms. Nedaro nieko bloga, tad tegu pasilieka mano statinėje.“ Tai tolerancija. Trečiasis mokinys, negalvodamas nei apie pyktį, nei apie toleranciją, paprasčiausiai pamaitino skruzdėlę trupučiu cukraus. Tai esanti meilė.

Perskaičiau pasakojimą ir pasijutau „labai sutrikusi“, tarsi amerikietiškų serialų herojė. Mat priėmiau šį pasakojimą ne kaip filosofinę alegoriją, o kaip gyvenimišką istoriją apie žmogaus pasirinkimą. Skruzdėlės niekuo gyvu nebūčiau sutraiškiusi, nes gerbiu šį darbštų padarėlį. Bet ir pamaitinti man nebūtų atėję į galvą, nes tiesiog mažai težinau apie skruzdėlių pomėgius ir niekada negalvojau, kuo jos minta. Tačiau statinėje skruzdėlės nebūčiau palikusi. Būčiau ją gelbėjusi: ištraukusi iš statinės ir padėjusi kur nors apdžiūti, nes, mano nuomone, skruzdėlė – ne vandens gyvis, ir palikti ją statinėje tolygu pasmerkti lėtesnei nei sutraiškymas mirčiai.

Taigi kodėl abejingumas skruzdėlės likimui vadinamas tolerancija? Ar tolerancija atleidžia mus nuo asmeninės atsakomybės vertinti savo pačių elgesio bei tokios beribės tolerancijos pasekmes?

Tolerancija – daugiausia abejonių kelianti vertybė, kurią mums šiandien bruka modernusis pasaulis. Ne todėl abejotina, kad labiau patiktų netolerancija, bet dėl šiuo žodžiu nusakomos sąvokos turinio ir prasmės neapibrėžtumo. Paprastai aiškinama, kad reikia toleruoti kitokį asmenį ir jo kitoniškumą. Tačiau nepatikslinama, apie kokį kitoniškumą kalbama: išorinį, fizinį? Kitokį elgesį? Kitokias pažiūras? Pagaliau ar tą kitokį reikėtų toleruoti besąlygiškai, visur ir visada?

O tolerancija? Ji, deja, šiandien ima pretenduoti į universalumą ir privalomumą, o tai dėsningai privestų prie atvirkštinės netolerancijos, jeigu neįjungtume išminties ir sveiko proto stabdžių.

Tolerancija fizinio kitoniškumo atžvilgiu nekelia abejonių, bet vargu ar dera demonstruoti toleranciją netolerantiško elgesio (nemandagumo, įžūlumo, aplinkinių ramybės drumstėjų, fizinio smurto ir pan.) atveju. Pagaliau ar teisinga toleruoti kiekvieną kitokią nuomonę? Argi nesame girdėję cituojant Evangelijos, kad didžiųjų tylėjimas papiktina mažutėlius?

Beje, be reikalo užmiršome lietuvišką žodį „pakantumas“, juo neretai tiksliau nusakomas tas pageidautino elgesio modelis, kuriam pavadinti vartojame žodį „tolerancija“. Pakantumas reiškia, kad nors tai, ką matau ar girdžiu, man nepatinka, sukelia mažesnę ar didesnę moralinę kančią, dėl taikos ir ramybės savo aplinkoje aš nekeliu skandalo, nedrumsčiu kitiems ramybės savo triukšmingai reiškiamu nepasitenkinimu, o kenčiu savyje. Tačiau tai nereiškia, kad privalau išsižadėti savo nuomonės, savo požiūrio į kitokį elgesį ar kitokį viešai reiškiamą požiūrį, nuomonę.

O tolerancija? Ji, deja, šiandien ima pretenduoti į universalumą ir privalomumą, o tai dėsningai privestų prie atvirkštinės netolerancijos, jeigu neįjungtume išminties ir sveiko proto stabdžių. Beje, jei vandens statinėje pamatyčiau besikepurnėjančią kandį ar kitą parazitą, negelbėčiau jo, tuo labiau nemaitinčiau, o pasielgčiau labai netolerantiškai...

Taigi tolerancija, sprendžiant iš modernių pasakaičių bei gyvenimo patirties, dažnai pasireiškia abejingumu, neveiklumu, kurį subjektas renkasi dėl nežinojimo, kaip elgtis. Tai būdas apsisaugoti nuo klaidos, kokia gali tapti agresyvus veiksmas, pasmerkimas ir panašiai. Tai gal ir nėra blogai, bet, kita vertus, tai yra vengimas atsakomybės už „kitą“. Tačiau ar tai teisinga?

Ar vengimas ieškoti teisingesnio sprendimo, vengimas atsakomybės nėra savotiškas Poncijaus Piloto „rankų nusiplovimas“? Juk asmeniškai Poncijus Pilotas Kristaus nei mušė, nei kalė prie kryžiaus. Jis net mėgino išgelbėti jį nuo mirties, tvirtino nematąs jo kaltės. Vadinasi, toleravo Kristų ir jo mokymą, kuriam palankumą, beje, reiškė jo žmona. Tačiau žydų bendruomenė verste vertė jį, aukštą Romos pareigūną, nenusišalinti nuo sprendimo ir primygtinai jam tą sprendimą sufleravo.

Laimei ar nelaimei, mes – paprasti žmonės. Vengiame atsakomybės, svajojame plaukti gyvenimo paviršėliais, o tolerancija tam tikslui – labai patogi valtis. Bet vandenyno ja neperplauksime!

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"