TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Skudutiškio Trejybė

2016 05 21 6:00

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. Iš Evangelijos pagal Joną

Vardan Švenčiausios ir Nedalomos Trejybės. Dar visai neseniai tokiu kreipiniu prasidėdavo daugelis svarbiausių Europos kultūros raštijos kūrinių. Vardan Švenčiausios Trejybės priimame Krikšto sakramentą pradėdami krikščioniškojo gyvenimo kelionę, kuri išteka ir sugrįžta į tą patį dieviškosios meilės šaltinį – Trejybę. Sekminių iškilme pasibaigus liturginiam Velykų laikotarpiui, šį sekmadienį Bažnyčia kviečia pažvelgti į Trejybės slėpinį.

Eilinio liturginio laiko arba kitaip vadinamo Sekminių ar Bažnyčios kelionės laiko šventime pirmasis žingsnis yra įdėmus žvilgsnis į patį tikėjimo centrą, jo savastį. Tai atsispindi ne tik liturginiame kalendoriuje, bet ir Bažnyčios istorijoje. Po Šventosios Dvasios Atsiuntimo apaštalams keletą šimtmečių pirmieji krikščionys, nors ir slegiami persekiojimų, Prisikėlusio Kristaus Evangelijos šviesoje ieškojo tinkamų žodžių Dievo slėpiniui išreikšti skurdžia žmogaus kalba, idant tikėjimo kraitį galėtų apginti ir perduoti ateities kartoms. Tam buvo skirti pirmieji Visuotiniai susirinkimai Nikėjoje, Konstantinopolyje, Efeze, ir Chalkedone bei Bažnyčios tėvų mintys, kuriose su didžiuliu užsidegimu ir tikėjimo aistra pasinerta į tiesos paieškas. Ši tikėjimo tiesa yra viso Bažnyčios mokymo pagrindinė ašis, „centrinė krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys“.

Nors Švenčiausios Trejybės šventė švenčiama nuo IX-XI amžiaus, tačiau ypatingų liturginių ceremonijų, išskirtinių priedų jos šventime nepamatysime, nebent grožio ir turinio turtingumu pasižyminčias pradžios maldą (kolektą) ir dėkojimo giesmę (prefaciją). Šis šventės apeigų paprastumas sutelkia dėmesį į kiekvieną šv. Mišių auką, kuri pradedama ir baigiama Trejybės vardu, o gražioji doksologija – šlovinimas „Per Jį, su Juo ir Jame...“ Eucharistinės maldos pabaigoje išreiškia antgamtinę dangiškosios ir žemiškosios Bažnyčios vienybę šlovinant Švenčiausiąją Trejybę.

Nemažiau gražus vienybės įvykis Bažnyčios gyvenime esti parapijos atlaidai. Jie sutraukia parapijiečius, kraštiečius ir svečius iš tolėliau. Vieni gražiausių atlaidų – Švenčiausios Trejybės, – švenčiami per patį gamtos žydėjimo ir žaliavimo intensyvumą. Teko pabuvoti keliuose Trejybės atlaiduose, bet pačius gražiausius prisiminimus išsinešiau iš vaikystės kelionių į Skudutiškio, Molėtų rajone, Trejybę. Legenda byloja, kad maro metais, XVIII a. pradžioje, Skudutiškio apylinkėse buvo pasirodžiusi Švč. Marija ir daugeliui padėjusi išsigelbėti nuo mirties.

Atvykus į atlaidus pirmiausia atmintyje išnyra vaizdas, kurio dabar jau taip dažnai nebepamatysi – paprasti kaimo žmonės, kalbėdami rožančių, keliais eidavo aplinkui medinę Skudutiškio bažnyčią, kurioje kabo stebuklingas Švč. M. Marijos Sopulingosios paveikslas. Suvažiavę aukštaičiai iš atokiausių vienkiemių, išvarginti sunkių darbų ir gyvenimo naštos, jie atsinešdavo šią pamaldumo tradiciją nuo neatmenamų laikų. Senoliai sakydavo, kad Skudutiškis yra šventa vieta, čia buvo Marija, tad jos pėdsakus nujausdami jie nelipo kojomis, o keliais šliauždami maldas kalbėjo už mus. Tai buvo šventi ir nepaprastai tyri žmonės, kurių veidai švytėjo paprastumu, tikėjimu ir gerumu.

Skudutiškio Švč. Trejybės atlaiduose po šv. Mišių rengiama maldinga procesija į laukus, kur maždaug už kilometro nuo bažnyčios, šalia mažo upeliuko trykšta stebuklingu laikomas šaltinis, o aplinkui guli akmenys su keistais ženklais. Viename iš jų matyti kažkas panašaus į žmogaus pėdas, senoliai sakydavo, kad tai – Jėzaus Motinos Marijos pėdsakai, todėl visai šalia, medžių vainiku apsupta stovi maža Marijos koplytėlė. Tikintieji semdavosi šaltinio vandenį, juo apsiplaudavo, atsigerdavo, pildavosi į butelius taip pat draskydavo samanas nuo akmenų ir jas vyniodavo į nosinę, bet taip ir nesupratau kodėl. Skudutiškis – mažoji Aukštaitijos Šiluva, tik ne tokia išgarsinta, tačiau tikrai stebuklinga, turi ypatingą jaukumo, dosnumo ir šventumo dvelksmą.

Visiems norintiems įdomiau švęsti Švenčiausios Trejybės šventę siūlau atvažiuoti į Skudutiškį, į Trejybės atlaidus, pamatyti dar gyvas šio krašto pamaldumo tradicijas, prisiliesti prie Aukštaitijos dvasios ištakų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"