TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Slavų jūroje

2014 05 16 6:00

Maršruto Vilnius-Ryga autobusuose, kaip tame Alessandro Baricco „Novečento“ laive, galima iki soties šnipinėti visą pasaulį.

Vilnius-Daugpilis (ilgesnio maršruto – Marijampolė-Maskva – ruožas) – ne toks dosnus. Bet viskas įdomu. Už Zarasų jau ir Latgala. Daugiausia joje gyvena rusų, paskui – lenkų. Ar Latvijos lenkai prašo(si) trijų papildomų raidelių valstybinės kalbos abėcėlei? Negirdėti. Ne tokie šovinistai? Kažin. Tiesiog jie gerokai surusėję.

Čia prisimenu kitokius virsmus. Baltarusiai, įvairiais praėjusio šimtmečio tarpsniais atvažiavę ir įsitaisę dirbti Vilniuje, sulenkėjo. Baltarusių tragedija. Remiuosi autoritetu – taip tvirtina kultūrologas, rašytojas Adamas Maldzis, vienas iš palyginti nedaugelio minskiečių, viešumoje kalbančių baltarusiškai (dėl to ne sykį nukentėjo, buvo sumuštas): „Taip susiklostė šioje Rytų ir Vakarų kryžkelėje, dviejų kultūrinių makroregionų, stačiatikiškojo ir katalikiškojo, sandūroje: dauguma baltarusių stačiatikiai, dalis katalikai. Ir kas atsitiko? Ilgainiui stačiatikiai ėmė laikyti save rusais. Taip jiems buvo kalama: stačiatikis, vadinasi, rusas. O katalikai ir dabar mokomi: jei katalikas, tai, žinoma, lenkas.“

Lietuvos lenkai, telkiami Georgijaus juostele pasipuošusio lyderio, - prolenkiški? Ar vis dėlto labiau prorusiški?

Lenktyniauja, raitosi, ritasi bangos slavų jūroje. „Mes slavai“, - dar skamba ausyse lenkų daina pastarojoje "Eurovizijoje".

Mes baltai. Prie Baltijos. Dabar pasakysiu ir apie mus, tiesiog tėkštelėsiu, kad nebūtų vienpusiška, etnocentriška, nacionalistiška. Mes - mirštančios tautos. Išvykstančios tautos. Tai išdidžiai, triumfuodami mums primena vakarykščiai „vyresnieji broliai“.

Autobuse Vilnius-Ryga galima užsikimšti ausis ausinuku, galima nugrimzti į knygą, bet galima ir paklausyti garsios kalbos. Garsesnės nei viešajame transporte įprasta.

Iš Rygos, po dar vieno kongreso, grįžta rusiškai šnekančiųjų kompanija. Iš kalbų paaiškėja: Kremliaus remiamos programos „Tėvynainiai“ vartotojai. Nė kiek neabejojau tos programos mastu ir užmojais. Šnekos viską patvirtina ir pateikia detalių: programa buria, telkia, leidžia važinėti po visas tris Baltijos šalis ir Rusiją, rengti konferencijas, susitikimus, leisti knygas, į jas dėti grafomaniškus niekalus ir vaizduoti puškinus ir čechovus. Nepavydu. Bet ne vien kultūros, tikros ir tariamos, jie ten pritvinksta. Prisipumpuoja ir imperinės ideologijos. „Kultūriniai“ kareivėliai, iškilus „reikalui“ galintys tapti nuožmesne jėga. O neapykantos jau ir taip užtektinai prikaupę, subrandinę – nepriklausomoms Baltijos šalims. Įsidėmėjau viską, bet necituosiu. Ne čia, ne dabar. Išskyrus vieną pasažą - brandaus amžiaus moters skaisčiai raudonu (prisiekiu!!!) paltuku. “Šitie bepročiai, šita mirštanti tauta dargi persispausdino pranašo Mahometo karikatūras!” - liejosi ji. Čia apie vieno Lietuvos dienraščio sprendimą. Nors minties šuoliai - gluminantys.

Dabar mano minčių šuolis – į Ukrainą. Odesos, miesto, kur tebetvyro didžiulė įtampa, operos ir baleto teatre ką tik vyko baleto “Šauksmas” premjera. Tai Didžiojo teatro (Maskva) baleto trupės pagrindinio solisto Andrejaus Merkurjevo, vieno charizmatiškiausių dabarties šokio pasaulio menininkų, choreografinis debiutas. Baletas sukurtas pagal rusų disidento Aleksandro Zinovjevo vadinamąją sociologinę prozą – romaną „Eik į Golgotą“, šiandienos įvykių Ukrainoje fone skambantį šiurpiai aktualiai. Būtent dėl to Rusijos kultūros ministerija atsisakė bet kokia forma paremti rusų choreografo darbą. Tai visiškai suglumino A.Zinovjevo našlę Olgą Zinovjevą, kuri kaip tik yra partijos „Vieningoji Rusija“ projekto „Tėvynainiai“ pirmininkė. Ji paskelbė pareiškimą, kad atsisakymas paremti humanitarinį ir kultūrinį projektą tokiu sunkiu Rusijai ir Ukrainai metu padeda tiems, kurie nori įvaryti pleištą tarp broliškų ukrainiečių ir rusų tautų, griauna slavų vienybę.

A.Zinovjevas buvo išprašytas iš sovietijos kaip pavojingas sistemai. Prieš 2000-uosius grįžo, labai kritikavo kapitalizmą, liberalizmą. Bet dėl to, ką pasakė ir parašė anksčiau, ir šiandien yra pavojingas. Ypač šiandien. O ką jis sakytų dabar? Mintyse tarsi rožinio karoliukai varstosi – ką šiandien sakytų, į kurią pusę stotų Bela Achmadulina, Andrejus Voznesenskis, Bulatas Okudžava, Čingizas Aitmatovas?.. Kaip sakytų? Pasirašytų V.Putiną remiantį laišką? O gal tylėtų? Praėjo Viktoro Astafjevo 90-metis. Ką jis sakytų? Bet jau ir pasakė – visiems laikams, 1991-ųjų rugpjūčio pučo baisiomis ir lemtingomis dienomis: „Netikėkite nė vienu tų juodašimčių (pučistų – aut.) žodžiu, netikėkite!“

Todėl neužsikemšu ausų. Atsvara, gal ir nedidelė, Kremliaus palaikomiems „tėvynainiams“ ir jų garsioms kalboms Baltijos šalių autobusuose – prisiminimai, kiek rusų ėjo į aikštę Maskvoje 1991-ųjų sausį. Rusijos agresiją Lietuvoje tuo pačiu metu pasmerkęs Rusijos kultūrininkų pareiškimas irgi guodžia. Stengiuosi nepamiršti, kas jį pasirašė. Didingi vardai. Gražūs žmonės.

Arba galima atsigręžti į kitus autobuso keleivius. Skamba įvairiausios pasaulio kalbos. Glosto klausą tarsi čiulbėjimas - prancūzų, ispanų, portugalų. Maršrutu Vilnius-Ryga, ačiū Dievui, važiuoja visas pasaulis, jaunas, laisvas, simpatiškas. Ir turkai, ir japonai, ir italai. Australas susikaupęs ir neatsitraukdamas skaito latvių europarlamentarės Sandros Kalnietės prisiminimų apie Sibiro vaikystę knygą anglų kalba. Bet galima ir pačiauškėti kartu. Keturi prancūzai klausia, ką vertėtų pamatyti Vilniuje. Jaunas lenkas menininkas Blažiejus iš Torunės domisi Lietuvos pozicija dėl Ukrainos. Pasirodo, jis gerai moka ukrainiečių kalbą, tuo kiek anksčiau, dar taikos metu, pribloškė krymiečius. Pasakoja, kuo gyvena jauni menininkai Lenkijoje, klausinėja apie mūsų dailininkus, net rodo savo kūrinius. Šiandien galėčiau lažintis, kad jis pasibaisėtų Georgijaus juostele ant Lietuvos lenkų veikėjo krūtinės.

Remiamieji „tėvynainiai“ tuoj važiuos į kurį nors kitą miestą, ir žinau, ką deklamuos. Grafomaniškus eilėraštukus, kad Krymas – mažoji Rusijos planeta, ir panašius niekus. Kartos it užvesti - kaip rusiškų kanalų laidų vedėjai Rusijos atstovėms patekus į "Eurovizijos" finalą: „Viešpatie, kiek šviesos! Mes visi jaučiame šventę, pergalę ir šviesą! Tai šviesa, kurią spinduliuoja Rusija! Dieve, ta šviesa! Ta šviesa visur! Šviesa sieloje! Kiek visur šviesos!“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"