Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Slogus Obamos palikimas

 
2017 01 18 14:02

Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiaurios galios žaidimų tikrovės. Dabar Amerika yra silpnesnė negu buvo, o jos varžovai ir priešininkai sustiprėjo. Pakeisti šią padėtį visiškai įmanoma, bet tam reikalingi stipresni aljansai. Tuo tarpu per aštuonerius Obamos administracijos darbo metus Amerikos ryšiai su draugiškomis šalimis sustiprėjo.

Negalima sakyti, kad viskas buvo blogai. Sutartis dėl Irano branduolinės programos, nepaisant visų jos trūkumų, leido atidėti atrodžiusį neišvengiamą karinį smūgį šios šalies pajėgumams, sudarantiems galimybes pasigaminti branduolinių ginklų. Santykių su Kuba atšilimas užbaigė beveik šešis dešimtmečius trukusią izoliaciją ir konfrontaciją, aiškiai nepadėjusią nuversti komunistinio režimo. Galbūt kitoks metodas veiks geriau.

Europoje Obama naudojosi savo milžinišku populiarumu, kad įtikintų skeptiškai nusiteikusią Vokietiją, jog NATO turėtų pradėti taikytis su mintimi, kad Rusijos karinė grėsmė egzistuoja ir kad reikia parengti riboto masto išankstinius Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus. Esant dabartinei politinei atmosferai tai gali atrodyti stulbinama, bet pirmuosius penkerius šių šalių narystės NATO metus šių planų nebuvo. Rusija buvo oficialiai įvardyta drauge, ir niekas negalvojo apie jokį galimą konfliktą.

Kad ir kokių buvo pasiekta sėkmių, kita šios sąskaitų knygos pusė šviečia raudona spalva. Piktinančios saugumo spragos namuose pakenkė sąjungininkų interesams. Edwardas Snowdenas į Maskvą išvežė ne tik NSA (JAV Nacionalinio saugumo agentūros), bet ir daugelį Didžiosios Britanijos GCHQ (elektroninės žvalgybos agentūros) paslapčių.

Kinijos programišių įsilaužimas į JAV Personalo vadybos biurą – prastai saugomą administracinį užkaborį – sukėlė pavojų 20 mln. Amerikos federalinių institucijų darbuotojų asmeniniams duomenims. Ši ataka taip pat gali paveikti daug Britanijos ir kitų šalių pareigūnų, turinčių Amerikos saugumo leidimus. Kinų (ir rusų) šnipų gaudytojai dabar galės nusitaikyti į ištisą Vakarų žvalgybos pareigūnų kartą.

Užsienyje Amerika smarkiai atsiribojo nuo Artimųjų Rytų ir Afganistano reikalų, taip pat klaidingai suprato Rusijos ir Kinijos keliamą grėsmę. „Atsigręžimas“ į Aziją buvo itin prastai apgalvotas žingsnis. Sąjungininkai Azijoje buvo nusivylę esmingų dalykų stygiumi, o europiečiai – nuliūdinti žingsnio, suvokto kaip akibrokštas.

Svarbiausia, ko ši administracija nesugebėjo įvertinti – kad Amerikos galia pagrįsta aljansais. Jokia šalis per visą istoriją neturėjo tokios gausybės sąjungininkų. Tiesa, kad jie gali būti siutinančiai nepasiturintys, nenuoseklūs arba sukeliantys nemalonumų. Vis dėlto jeigu jais nesirūpinama ir jie nemaitinami, jie tampa dar blogesni. Pernelyg dažnai Obamos administracija į savo sąjungas žvelgė per klaidinančią prizmę: vertino jas kaip sandorius, o ne gilius ir tvarius ištikimybe pagrįstus ryšius.

Iš dalies tai susiję su netinkamai parinktais žodžiais. Administracijos pareigūnai netgi atrodė vengiantys žodžio „sąjungininkai“, mieliau vartodami „partneriai“. Sąjungininkė yra šalis, siunčianti savo sūnus ir dukras mirti jūsų mūšių laukuose. Partneris – subjektas, su kuriuo sudarinėjami sandoriai. Šis skirtumas didelis.

Kita problema buvo tribalizmas. Vidurio ir Rytų Europos šalys, ypač B.Obamos kadencijos pradžioje, buvo baudžiamos už pernelyg didelį artumą G.W.Busho administracijai. Tai buvo itin nesąžininga. Sprendimus priimantys veikėjai, kurie sukandę dantis ir aukodami nemažą politinį kapitalą sutiko su prastai vadovautu ir klaidingai vertintu karu Irake iš lojalumo transatlantiniam aljansui, vėliau buvo ignoruojami naujosios administracijos.

Trečia, didžiausia, problema buvo atsainus požiūris į saugumo grėsmes, su kuriomis susidurdavo sąjungininkai. Dar nuo 10-o dešimtmečio pradžios kai kurių šalių, tokių kaip Estijos ir Lenkijos, žmonės perspėdavo Vakarus dėl Rusijos. Jie nebūdavo išklausomi – veikiau, ypač Vašingtone, su jais būdavo elgiamasi globėjiškai, nuvertinant.

2009 metais B.Obamos administracijos paskelbtas santykių su Rusija „perkrovimas“ iš esmės buvo pateisinamas diplomatinis gambitas. Jis suteikė tam tikros naudos – pavyzdžiui, sausumos maršrutą gabenti karinius krovinius į Afganistaną. Deja, greitai tapo aišku, kad atšilimas tebuvo menamas. Užuot pripažinusi, kad perkrovimas nepavyko, Amerika toliau laikė Vladimirą Putiną, blogiausiu atveju, įkyria kliūtimi, o ne grėsme. 2014-asiais ukrainiečiai už tai sumokėjo krauju. Kitems gali tekti tai padaryti ateityje.

Nesėkmę iš dalies lėmė susitaikymas su pono Putino strateginiais ketinimais. Teisybė, kad Rusija – ne Sovietų Sąjunga. Ji nenori užkariauti Baltijos šalių arba Lenkijos. Ji taip pat nenori sunaikinti Vakarų: Kremliaus šutvei reikalinga vieta investuoti prisivogtiems pinigams. Tačiau Rusija nori suskaldyti transatlantinį Aljansą ir ES, pasėti Vakarų šalyse nepasitikėjimą Vakarų politinėmis sistemomis.

B.Obamos administracija nesugebėjo įvertinti pavojų, keliamų Rusijos strategijos „skaldyk ir valdyk“, taip pat tam naudojamų priemonių: propagandos, kibernetinių atakų, ardomosios veiklos, ekonominio spaudimo, tikslingo kyšininkavimo ir kitų eibių nuodingo kokteilio, dažnai įvardijamo kaip „hibridinis karas“. Jeigu administracija būtų tai vertinusi bent kiek rimčiau, Rusijai galbūt nebūtų pavykę itin sėkmingai panaudoti šio arsenalo per Amerikos prezidento rinkimus. Išrinktasis Donaldas Trumpas siekia panaikinti itin didelę dalį pono Obamos palikimo.

Vėl ir vėl Jungtinės Valstijos netinkamai įvertindavo padėtį. Jos toliau išvedinėjo savo pajėgas iš Europos – dar ilgai po to, kai tapo aišku, kad jų didesnis, o ne mažesnis dalyvavimas yra reikalingas dėl stiprėjančios Rusijos. Dėl to NATO patikimumas buvo pavojingai susilpnintas.

JAV neatsakingai optimistiškai vertino Rusijos gebėjimus naudoti savo galią už šalies sienų. Invazija į Krymą užklupo Ameriką snaudžiančią. Kaip ir Rusijos karinė avantiūra Sirijoje. Vienas Baltųjų rūmų pareigūnas man konfidencialiai pasakė, kad tai bus „Rusijos Vietnamas“. Amerikai tereikia nesikišti ir leisti srėbti košę, kurios prisivirė neįvertinusi savo jėgų. Košė išties puiki, bet joje šutinami mes patys.

Obamos administracija teisingai įžvelgė, kad ekonominė galia yra politinės stiprybės pagrindas. Deja, ji nesugebėjo užsitikrinti nei Ramiojo vandenyno partnerystės, nei Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės, kurios būtų galėjusios suteikti naują svarų matmenį dviem svarbiausiems Amerikos aljansams.

Visas šias klaidas jungia viena bendra gija: šaltas, nuo tikrovės atsietas ir netgi beveik solipsistinis Baltųjų rūmų vidaus rato požiūris. B.Obama niekada nemėgino susitaikyti su respublikonų įstatymų leidėjais – jam buvo priimtinesnė Kongreso demokratų gentinė ištikimybė. Patarėjai, tokie kaip Valerie Jarrett, užsienio politiką vertino tik pagal jos poveikį vidaus politikos programai.

Dar viena nesėkmė – nesugebėjimas suprasti, kokie svarbūs yra žodžiai. Jeigu neketinat laikytis savo iškilmingų pažadų – pavyzdžiui, Sirijoje nubrėžtų „raudonųjų linijų“ arba skatinti žmogaus teisių laikymosi ir demokratijos arabų pasaulyje – tuomet, kad ir kokie būtų Jungtinių Valstijų nuopelnai, galbūt vertėtų tokių pažadų nedalyti.

Be to, jeigu norit, kad sąjungininkai Azijoje jumis pasitikėtų, gera mintis būtų aiškiai pareikšti, kad savo seniausius ir didžiausius įsipareigojimus Europos saugumui vertinat absoliučiai rimtai.

Dabar didžiausias klausimas – ar pono Trumpo garsiai skelbtą troškimą atkurti Amerikos didybę lydės panašūs menkų praktinių rezultatų atnešantys veiksmai. Jis labiau linkęs skelbti „Twitter“ žinutes, o ne kalbėti, bet problema ta pati: veiksmai turi atitikti žodžius.

B.Obama skirdavo per mažai dėmesio Amerikos sąjungininkams, bet D.Trumpas, regis, geriausiu atveju juos laikys mažai reikšmingais, o blogiausiu – veltėdžiais. Tuomet jo darbas taptų daug sunkesnis.

Viskas dar gali susiklostyti gerai. Tačiau jau 30 metų rašydamas apie Europos saugumą dar niekada mūsų svarbiausios sąjungininkės ateities nesu vertinęs taip niūriai kaip dabar. Mums reikia ruoštis postamerikinei, post-NATO Europos saugumo tvarkai. Pradėti ruoštis taip pat reikia mūsų likimo draugams Azijoje.

Visa tai bus painu, brangu ir pavojinga – ir didžioji dalis kaltės dėl susidariusios padėties tenka žmogui, dabar besikraunančiam daiktus Baltuosiuose rūmuose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"