TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Smauglio žvilgsnis

2016 05 17 6:00

Vargu bau kas, susidūręs su smauglio žvilgsniu, gali pasakyti, ką tas padaras iš tikrųjų galvoja. Kūno judesiai, lediniai akių blizgesiai lyg siunčia pranešimą, kuo baigsis tavo gamtiškoji egzistencija, jei nebūsi laiku įžvalgus ir miklus. Tačiau smauglio pranešimas – ne vien informacija bei perspėjimas, jis yra ir ginklas. Būdas tave moraliai sukaustyti, kad siaubo valandą nespurdėtum, neapsunkintum ryties proceso.

Tokį signalą demokratiniam pasauliui, prakeiktiesiems „Vakarams“ jau metai siunčia putininė Rusija. Paslaugos teikėjas, tarp kitų, yra dar vienos sisteminės plovyklos „prezidentas“ Rusijoje, pabėgęs iš Janukovyčiaus Ukrainos, kurioje tarnavo patarėju, ekspertu ir konsultantu, o dabar viešai patarinėja aršiausiems naujosios imperijos žmogėdroms. Pažvelkim į Rostislavo Iščenkos straipsnį „Atperkamoji išpirka“ („NewsBalt“, 2015–04–16) ir ten brėžiamą Ukrainos, Baltijos valstybių, visos palaužtos Europos likimą. Priešą pažinti reikia. Tekstas neva senas, bet nesenstąs. Kai kurie įsitikinę, kad jis atspindi tikrą Kremliaus požiūrį.

Išeities taškas – žinomoji legenda apie užpultą, prigimtinių priešų apsiaustą Rusiją, kuri arba žus, arba turi visus nugalėti. Žodynas – vien karinis ir dar aršesnis negu daugelio stropių Kremliaus tarnautojų. Ukrainos Respublika – tai būtinai nacistinio „perversmo“ rezultatas ir JAV agresijos įrankis. Baltijos šalys – tai NATO placdarmas pulti Rusiją, pavyzdžiui, Valdajaus aukštumas ir Maskvą, ir apskritai niekingi „limitrofai“, net ne šalys, o imperijų armijų ganyklos.

Ligi šiol jų grėsmė Rusijai nebuvus didelė, tačiau pastaruoju metu (jau 2015-aisiais!) JAV ėmėsi demonstratyvių veiksmų, kurie atrodo kaip dislokacija rengiantis karui ir kaip Rusijos provokavimas, kad smogtų Pabaltijui iš anksto (kol JAV dar nepradėjo savo puolamojo karo). Todėl prevencinis smūgis likviduojant „Pabaltijo placdarmą“ ir prasikertant sausumo koridorių į „užblokuotą Kaliningrado karinę grupuotę“ galįs tapti būtinas. Juolab, kad amerikiečių kontingento provokacija Baltijos šalyse bus neatskiriama nuo visavertės NATO agresijos visame fronte prieš Rusiją: nuo Sankt Peterburgo iki Juodosios jūros.

Todėl randasi „tikimybė“, dėsto R. Iščenka, įvesti Rusijos kariuomenę į Ukrainą (visą?) ir triuškinamai smogti Pabaltijui, kad tik Rusija nebūtų užpulta. Baltiškojo placdarmo konfigūracija esanti tokia, kad reikia smogti pirmiems, o karinių veiksmų atsisakymas būtų pražūtingas. Į karą! Pritaikant dabarčiai: Lietuva įsigis dešimt vokiškų tankų ir jais važiuos į Maskvą. To negalime leisti! Fašistus triuškinsim vietoj.

Taigi nuolat matome įprastą visko apvertimą aukštyn kojom, o dar agresyviai dėstant ne valstybių santykius, bet grynai karinę strategiją.

Politiniai aspektai mažareikšmiai. Viso blogio pasaulyje šaltinis – JAV. (Suprantama, tai – didžioji kliūtis plėsti palaimingą Rusijos hegemoniją į Vakarus). Dabar JAV labiausiai rūpinasi, anot R. Iščenkos, supriešinti Briuselį su Maskva, tad jei nepavyks kivirčui panaudoti Ukrainos, kuri dar ne Europos Sąjungoje, Vašingtonas panaudosiąs „baltiškąjį limitrofą“ (jau vienaskaita, be tautų). Tačiau būtent žlugus Ukrainai („naciams“!), ir „Pabaltijo placdarmas“, ir „Rytų Europos marionetės“ taps JAV agresoriui nebereikalingi; reali tampa vieningoji Rusijos-ES ekonominė erdvė bei sąjunga. Šalin amerikiečius, amžinoji svajonė. Pirmieji kandidatai į „Rusijos įtakos sferą“ (Molotovo šmėkla šypsosi), aišku, bus ankstesnės baltijiečių respublikos.

Vis dėlto, dėsto ekspertas, prancūzų-vokiečių branduolys dar nepasirengęs tokiai savarankiškai (!) politikai, o Vašingtonas dar pajėgus rengti karines provokacijas prieš Rusiją, tad šiai teks pasirūpinti savimi. Kadangi susirėmimo pretekstu tampa šalys, leidusios save paversti JAV provokacijos įrankiu (pačios kaltos), jos okupuojamos, tuo blokuojant politinio-karinio konflikto tolesnę plėtrą. „Už ką reiktų kautis Paryžiui ir Berlynui, kai Pabaltijo nebėra?“ Štai, ponai, geriausias sprendimas! Ir iš to antrasis Europos pasidavimo scenarijus, kai Rusija kietai reaguos į „provokaciją“.

Tenka vis priminti, kad kaimynių laisvė suvokiama kaip neleistina provokacija Rusijai, todėl netekdamos laisvės jos dar bus ir kaltos. Nereikėjo griauti imperijos! Amžinai tas pat nuo 1939 metų – sovietų karų prieš Lenkiją, Suomiją ir Baltijos valstybes. Kvaileliai dar virkauja: ak, nelyginkit Rusijos su SSRS. Ji pati lyginasi.

„Žaibiškas Pabaltijo užėmimas atsakant į provokaciją“ privers Europos Sąjungą derėtis, o Rusija to ir siekia. Kapituliacija parengtinai vadinama „konstruktyviomis derybomis“ kaip kadaise Miunchene. Konstruktyviose smauglio ir triušio derybose galimas ir jau užimto Pabaltijo atidavimas vėl Europai mainais... į Ukrainą! Na, jį dar apkarpius ir perkarpius įvairiomis autonomijomis – tokios „atnaujintos Europos“ žemėlapis publikacijoj pridedamas. Operacijoj dalyvausiąs Briuselis.

Maskvos žmogėdrų geopolitiką būtų galima tęsti, ji savaip raiški ir nuosekli. Įgyvendinimui betrūktų Putino ir Trumpo bučinio. Bet laikas vėl pažvelgti į aptariamos „ekspertinės“ publikacijos viešąją prasmę.

Taip daroma politika. Būtent Kremliaus, kuris jau prieš dešimt metų mėgavosi pseudoistoriniu ir futurologiniu traktatu „Trečioji imperija“. Norint, kad suzombinta ir kariaujanti tauta svaigtų tokia Rusijos vizija nuo Grenlandijos iki Ramiojo vandenyno (Aliaskos darbotvarkėj dar nebuvo), vardan didybės sutikdama su visomis nelaimėmis kaip Hitlerio Vokietija ano karo pabaigoje – reikia rusų neviltį dėl amžinai sumauto gyvenimo paversti religija. Užduotis vykdoma. Šventasis karas! Šventasis Vladimiras P. basas atneša ant rankų išgelbėtą nuo pabaisų mergelę Rusiją. Beje, ši saldi ikona puikuojasi Maskvoje, valdančiosios „jedinstvos“ būstinėje. Gal ir generaliniame štabe, linkstančiame į džihadą.

Ko tikimasi iš demokratinių oponentų, kuriuos irgi testuoja samdyti ekspertai, tokie kaip R. Iščenka? Kaip žinoma, europiečiai – slabakai. Juk jau ašaroja dėl sankcijų agresoriui. Nekels klausimo dėl tarptautinės atsakomybės už atvirą naujos agresijos kurstymą ir bauginimą. Tepersiima tie menkystos tikra pražūties nuotaika, teprašo pasigailėjimo ir taikos Kremliaus sąlygomis. „Priverstieji taikytis“, tai viena pergalės formulių, pradėta vartoti per Gruzijos karą, bet po to jau skirtina, iš esmės, visam Vakarų priešui. Kada? Kai Amerika izoliuota suvoks, kad pralaimėjo. Kai Europos Sąjunga suvoks, kad jos kelias – su (po) Rusija, ne su JAV. Arba sunaikinsim ES, nes esam priversti gintis! Sunaikinti istorinį priešą – visad geriausia Maskvos gynyba.

Šioje baisioje pasakoje, transliuojamoje kas vakarą rusų tautos mažutėliams, stoka dar vieno gal baigiamojo puslapio. Nei R. Iščenko, nei kiti karo kurstytojai („pulkim pirmi!“) kažkodėl neprisimena didžiojo Kinijos žiūrovo. Jis nuosekliai rengiasi žengtelėti, sugrąžinti kvailą Rusiją į jos vietą ir pasitvarkyti bent iki Uralo. Jau pradeda nuo Tolimųjų Rytų, jau ima ir virškins aną išsikvėpusį tautų virškintoją.

Na, tegul ima kinai jos Rytus su visu Bratsku, tuomet paskutiniai nuprotėję Antazavės stribai, Žirinovskio pusbroliai, nors negrasins mums naujais Sibirais. „Anąsyk vagonais vežėm, o dabar pėsčius varysim!“ (iš brolių lietuvių repertuaro).

Tik daktaras Vincas Kudirka jau kadaise rašė savo diagnozę: „Dantimis griežia it žvėris įniršęs, pats būdamas žmogus visai užsimiršęs“.

Šiaip ar taip, rusiško smauglio žvilgsnis lyg pakirstas pasiklysta ir nunyksta tolėliau Rytuose, lyg ten už Amūro jau nieko nebūtų.

Yra. Todėl fašistų legendos mūsų tenegąsdina. Štai metai praėjo, o neužpuolė. Ir sankcijos agresoriui, ir demokratijų solidarumas gina taiką. Bet aną trumpąjį fundamentalistų katekizmą ir faktą, kad nuodas veikia vis toliau, dar trumpam įsidėmėkime:

1. Pasirengimas gynybai (nuo Rusijos) jau savaime yra agresija. Toks ir tas bjaurusis priešraketinis skydas.

2. „Agresorių“ (prakeiktuosius Vakarus) reikia pulti greičiau, pirmam, „operežaja“, kol jis dar nepasirengęs kautis. O tu žinai, europieti, kad aš – Kremliaus beprotis, tad verčiau pasiduok.

3. Balandžiui, kurio snapas pilnas dantų, taika yra gyvybinė grėsmė.

Naudinga, broliai, pažvelgti į save iš anos apkaso pusės. Todėl surašiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"