TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sociali(sti)niai Vyriausybių prioritetai

2013 12 11 6:00

Mano penktokas, vykdydamas mokytojo užduotį surinkti giminės istoriją, prieš mėnesį užrašė: „Prosenelis Antrojo pasaulinio karo metu dirbo geležinkelyje sandėlininku. Vieną vakarą pamatė nuo vagonų atbėgančią žydų šeimą: tėtį, mamą ir mergaitę. Prosenelis juos įvedė į sandėlį ir paslėpė po atšokusiomis grindų lentomis. 

Tada greitai užrakino sandėlį ir užklijavo plombą, kurios iki ryto būdavo negalima nuplėšti. Tuo metu atbėgo vokiečiai, jie klausė, ar prosenelis nematė žydų. Jis pasakė, kad ne...“

Šią istoriją sūnui papasakojo mano tėtis. Minimas prosenelis - jo uošvis, mano amžinatilsį diedukas. Jeigu jis būtų gyvas šiuo metu, tikriausiai pavartytų proanūkio sąsiuvinį ir nutęstų: „Ką tu, kakaliuk, čia rašai...“ Nes sovietmetis, ypač kai gyvuliniais vagonais į Sibirą iškeliavo jo motina ir broliai, ūkininkavę Žemaitijoje, atėmė balsą pasakoti apie save ir drąsą, turėtą tada, kai slėpė juodaplaukių šeimą, rizikuodamas savimi, jauna žmona ir netrukus į pasaulį turinčia pasibelsti mano mama.

Prasitarė žentui nebent prie buteliuko, nes pasakoti tai žodžiais ir lozungais savo piliečius lygiais skelbiančiai, bet tyliai visus „kitokius“ - buožes, inteligentus, lietuvius, žydus - naikinančiai atėjūnų valdžiai nebūtų sumanęs. Tuo labiau nebūtų prašęs iš jos jokių pagerbimų, ordinų ar piniginių paskatinimų, nors ir tais laikais buvo parodinių „žydų gelbėtojų“, per didesnius renginius lipančių į mokyklų bei aktų salių tribūnas su ta pačia istorija ir vis gausėjančia ordinų juosta.

Tikiu, kad nebūtų prašęs apdovanoti už tai, ką daryti liepė pasaulio piliečio (o jis toks buvo, neskirstė aplinkinių į lietuvius ir rusus, žydus ir vokiečius, skirstė į žmones ir išgamas) širdis, ir šiais laikais. Nes gyvybę pinigais gali vertinti tik tie, kurie svetimos gyvybės visiškai nevertina. Todėl, mieli politikai, pasidėkite tuos žydų gelbėtojams skirtus grašius kur jums patogiau, surykite juos grynus ar pasitepdami sviestu už susigrąžintus prieškirizinius atlyginimus. Tik nesityčiokite iš žmonių, dėl kurių būti lietuviu vis dar ne gėda.

Mūsų pastarųjų Seimų deleguotos Vyriausybės (toli gražu ne vien šita, nors kai kas labai norėtų, kad būtų galvojama būtent taip) viena po kitos vadovaujasi socialistinės lygiavos principais, bylojančiais, kad viskas turi būti surinkta bendram labui, o paskui padalyta visiems pagal nuopelnus. Sugebėjusiųjų atsidurti valdančiojoje politikoje nuopelnai, savaime suprantama, patys didžiausi.

Todėl, o tai irgi savaime suprantama, sprendimas suteikti laisvės kovų dalyvių statusą, o kartu - gal ir piniginę išmoką saujelei (jų beliko tik vos vos daugiau nei Seimo narių - 180) senukų, kitus žmones ir laikiusių žmonėmis, o ne statistiniu vienetu, prasilenkia su šios Vyriausybės prioritetais. "Vyriausybės finansinės paramos pageidauja įvairių socialinių grupių Lietuvos piliečiai, deja, kol kas valstybės galimybės labai ribotos, todėl ministrų kabinetas priverstas turėti prioritetus", - būtent taip finansų ministras Rimantas Šadžius savo vietininko žemėje lūpomis motyvavo sprendimą nepritarti siūlymui suteikti laisvės kovų dalyvių statusą ir valstybines pensijas Antrojo pasaulinio karo metais žydus gelbėjusiems piliečiams.

Kartoju: 180 žmonių, kurių jauniausiam greičiausiai jau sukako 90 metų. Jų garbės pensijoms tereikėtų ne viso milijono litų - trisdešimtadalio to, kas numatyta kasmet grąžinti teisėjams, Seimo nariams, ministrams ir jų aplinkai. Arba - mažiau nei trečdalio vadinamajai parlamentinei veiklai (pieštukams, trintukams, puodeliams ir kitiems itin brangiai kainuojantiems Seimo narių darbui ypač būtiniems daiktams, kartais padovanojamiems „paprastiems rinkėjams“ su prisakymu, už ką konkrečiai balsuoti) kasmet išleidžiamų pinigų.

Bet tas milijonas, kai reikia pasidalyti, toks saldus! Ir būtent jis, išleistas pagarbai, staiga atvertų žiojinčią skylę biudžete. Netikite? Juk taip tiesiai prieš metus pasakė dar Andriaus Kubiliaus vadovauta Vyriausybė, pamokyta Finansų ministerijos: žydų gelbėtojų pagerbimas - puikus dalykas, bet geriau to daryti nereikėtų. Nes, kaip rašyta tuometės Finansų ministerijos oficialiame dokumente, gavę laisvės kovų dalyvio statusą žydų gelbėtojai galėtų „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybines pensijas“.

Viskas yra teisinga, manau. Žmonės, matuojantys gyvenimą sąžine, nei prašė tų grašių, nei prašys - iniciatyvą apdovanoti žydų gelbėtojus prieš metus irgi parodė ne kas kitas, o rinkimams besirengiantys politikai, kai kurie, beje, šįmet patys pirmieji puolę bylinėtis su valstybe dėl jiems - jiems! - keleriems metams sumažinto atlyginimo.

Ką darė ana Vyriausybė - kam berūpi? Jie dabar - opozicija, taigi teisuoliai savaime, didesni už bet kokius bet kieno gelbėtojus. Naujasis lėto mąstymo ministrų kabinetas, beje, ilgai galvojęs, staiga susizgribo, kad vos už milijoną galėjo nusipirkti geresnį vardą, bet... pašykštėjo. Dabar jau skelbia galvosiantis iš naujo.

Žydų gelbėtojų, kurie savo sąžinės nei pirko, nei pardavė, dabar yra likę 180.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"