TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Socialinės darnos vizija - dar ne šiandien

2013 06 20 6:00

Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas buvo ryškus. Tokių meteorų Lietuvos politinėje padangėje gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Prezidentė pateikė technokratinę Lietuvos pažangos viziją. Pagal šį požiūrį mūsų valstybės pažangą lemia sėkminga ūkinė veikla, žmonių kūrybiškumas. Lietuva eina tinkamu keliu, tik svarbu nepasiduoti populizmo vilionėms. Lietuvos žmonės veržlumu ir išmoningumu, savo laimėjimais išsiskiria net Europos fone, bet čia gali pakišti koją valdžios neveiklumas ir kai kurie negatyvūs reiškiniai, tokie kaip korupcija bei užteršta informacinė erdvė.

Įprasta Lietuvos būsena - skendėti negatyvumo liūne. Teisinamasi, kad tai tiesiog atspindi realybę, tačiau toks požiūris nuslopina perspektyvos pojūtį ir atima norą veikti. Prezidentė apsiėmė išsklaidyti nuodingus garus ir tapo politike, žengiančia keliais žingsniais priekyje ne tik daugumos kitų politikų, bet ir nemažos dalies visuomenės. Sprendžiant iš reakcijos į šį metinį pranešimą, svarbiausią jo mintį suprato ir priėmė nedaugelis. Kita vertus, ir kritikuojančiųjų - tų, kurie pranešime pasigedo ašarų, - buvo palyginti nedaug. Tai suteikia vilties, kad bendra atmosfera gali pasikeisti. Šiuo atveju prezidentės žodis tampa kuriančiu veiksmu. Neabejoju, kad tikėjimas savo jėgomis yra veiksnys, kurio poveikį galima įvertinti net ir konkrečiu bendrojo vidaus produkto pokyčiu.

Kaip susidarė tokia nuodinga atmosfera, dėl kurios tikrovę neretai matome juodesnę, negu ji yra iš tikrųjų? Priežasčių daug. Vieną jų įvardijo prezidentė - Lietuvos žiniasklaida nesugeba atlikti savo priedermės ir pateikti visuomenei objektyvios informacijos. Paaiškinimo galima ieškoti ir gilesniuose visuomenės savimonės kloduose. Psichiatras Dainius Pūras mėgsta pabrėžti, kad XX amžius buvo psichoanalizės, savirefleksijos amžius, o Lietuva, izoliuota nuo svarbiausių idėjinių ir kultūrinių Europos srovių, neišgyveno šios raidos stadijos.

Iš tiesų XX amžiuje buvo įsiskverbta į žmogaus psichikos gelmes, plačiai pradėtos taikyti psichologijos žinios - pradedant šeima, darbo santykiais, baigiant bausmių sistema. Lietuvoje net didelė dalis intelektualų, ką jau kalbėti apie žurnalistus, mato tarsi vienmatį pasaulį, yra linkę absoliutinti savo subjektyvų požiūrį, kaskart iš atskiro atvejo ar net nuogirdos tuoj pat daro kosminius apibendrinimus. Gerai, kai esama jautrumo neteisybei, tačiau dažnai tas jautrumas virsta verkšlenimu arba dar blogiau - tiesmuka agresija, nukreipta į tikrą ar tariamą „kaltininką“. Nuolat pateikiama pavyzdžių, kaip puiku Vakaruose, bet kai kalba pasisuka apie sprendimus, Lietuvai peršami priešingi receptai.

Pavyzdžiui, kaip derėtų elgtis su policininku, kuris įkliuvo girtas prie vairo? Žinoma, jį, tokią pareigūnų gėdą, reikia skubiai išmesti iš policijos, duoti vilko bilietą. Tačiau Švedijoje manoma, kad toks elgesys išduoda žmogų turint problemų. Jis siunčiamas pas medikus ir kitus konsultantus, visų pirma - pas psichologus. Asmuo ne išstumiamas ir palaužiamas, jam suteikiama galimybė atsitiesti. Galbūt tai tik viena detalė, bet pakanka įsivaizduoti tūkstantį tokių tipinių situacijų, kai elgiamasi priešingai, ir susiklosto visiškai skirtingos visuomenės.

Minčių sukėlė Alvydo Medalinsko straipsnis „Žiaurus gyvenimas geriems vaikams”. A.Medalinskas kalba apie vienos merginos savižudybę ir kartu paliečia šią problemą mūsų šalyje. Straipsnyje svarstoma, kad merginą nusižudyti galbūt pastūmėjo kai kurie jos bendraamžiai, ir aštriai klausiama, ar teisėsauga tirs, ar ištirs šį atvejį?

Kai kada teisėsaugos įsikišimas būtinas, tačiau nuo blogo elgesio, kurio pasitaiko kiekvieną dieną, iki tikro kriminalinio nusikaltimo yra milžiniškas atotrūkis. Būtina rūpintis visų, taip pat ir tų, kurie galbūt nusikalto, ateitimi, nes tai kartu visos Lietuvos ateitis.

Prezidentės kalboje reiškiamas siekis efektyvinti, skaidrinti teismų darbą. Žinoma, didžiulė siekiamybė, kad visos teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijos pasitemptų. Kita vertus, dauguma visuomenės, matyt, nelabai supranta, kad net idealus teismų, visos teisėsaugos ir teisėtvarkos darbas tik nedidele dalimi patenkintų visuomenėje tvyrantį teisingumo ir darnos poreikį. Teismuose viena šalis laimi, kita pralaimi. Jei klausimas sprendžiamas teisme, visuomenę iškart galima laikyti pralaimėjusiąja. Jau ir taip atitinkamam skaičiui gyventojų turime daugiausia kalinių Europos Sąjungoje, tad ar teisingumo padaugės, jei už grotų įsikurs dar daugiau nusikaltusiųjų?

Įtarumas, nepasitikėjimas, prievartos ir jėgos kultas kartu su nekritišku, neišmaniu mąstymu - štai kas yra tikrieji visuomenės raidos stabdžiai. Daugiau pasiektume, jei nekovotume vienas su kitu, amžinai ieškodami kaltųjų, jei būdami stipresni nesistengtume ko nors įveikti ir pažeminti, o dirbtume dėl bendrų tikslų, jei būtų naudojami mediacijos mechanizmai, jei būtų kryptingai siekiama socialinės darnos, tolerancijos, pagarbos ir tvirtinama savitarpio pagalba.

Technokratinė vizija gali būti veiksminga ir atliepia šios dienos reikalavimus. Vis dėlto išties sėkmingų valstybių šerdyje yra socialinės darnos vizija, tačiau tokių minčių, idėjų, pasiūlymų, matyt, sulauksime dar negreitai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"