TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sostinėje J. Basanavičių galime pagerbti tik kapinėse

2015 11 03 6:00

Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis daug žmonių traukė ne tik prie savo artimųjų kapų, bet ir pagerbti mūsų valstybei nusipelniusių asmenybių atminimo. Ir vėl daugybė žvakučių liepsnojo prie Jono Basanavičiaus kapo. Žmonės supranta, kas yra Lietuvos valstybės kūrėjas ir tautos patriarchas. Valdžia – vis dar ne.

Daugiau kaip 25 metus gyvuojančios atkurtos nepriklausomos Lietuvos sostinėje iki šiol nėra paminklo žmogui, kuriam visų pirma turime būti dėkingi už nepriklausomybę.

Visi žinome, kad būtent J. Basanavičius lemiamu metu į savo rankas perėmė Lietuvos Tarybos vairą, diskutuojant dėl Vasario 16-osios akto. Tai jis į Nepriklausomybės Aktą pasiūlė įrašyti garsią ir labai svarbią frazę: Lietuvos istorinė sostinė yra Vilnius.

J. Basanavičius buvo vienas iš 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių ir jo organizacinio komiteto pirmininkas. Prieš tai – tautinio atgimimo šauklio – laikraščio „Aušra“ redaktorius. J. Basanavičiaus nuopelnai tiek Lietuvos valstybei, tiek Vilniui, kurio jis nepaliko net lenkų okupacijos metais, yra dideli. Tačiau mieste, kurį jis taip mylėjo, pagerbti J. Basanavičių galime tik Rasų kapinėse arba užsukę į Nacionalinės filharmonijos pastatą, kur pastatyta kamerinė skulptūra.

Aikštės, kur galėtų išdygti paminklas J. Basanavičiui, iki šiol nerandama. Regis, Lietuvos sostinėje yra lengviau nukelti sovietinių laikų paminklus, nei pastatyti savo valstybės akcentus. Kai kurios J. Basanavičiaus paminklui siūlomos vietos yra tokios, kad galima suabejoti, ar siūlantieji, kaip piliečiai, supranta, ką daro.

Šių dienų sostinės valdžia siūlo paminklą modernios Lietuvos kūrėjui pastatyti automobilių aikštelės vietoje priešais Nacionalinę filharmoniją, kur 1905 metais vyko Didysis Vilniaus Seimas. Šią idėją aktyviai stumia vicemeras socialdemokratas Gintautas Paluckas. Deja, iki šiol negirdėti mero liberalo Remigijaus Šimašiaus balso. Gerai, kad prieš Vėlines žodį tarė kultūros ministras Šarūnas Birutis, pasakęs daugeliui suvokiamą tiesą: automobilių stovėjimo aikštelė J. Basanavičiaus paminklui netinka.

Prieš daugiau nei penkerius metus siūlyta kita vieta – mažas skveras priešais dabartinį Rusų dramos teatrą. Gatvėje, kuriai net sovietų valdžia leido suteikti J. Basanavičiaus vardą. Teigta, kad tai būtų tinkama vieta, nes teatro salėje 1917 metais vyko Vilniaus konferencija, kuri ir išrinko Lietuvos Tarybą, o ši paskelbė Vasario 16-osios aktą. Be to, pabrėžta, kad būtent ten yra J. Basanavičiaus gatvė. Nejaugi neaišku, kad sovietų valdžia nenorėjo skirti J. Basanavičiaus gatvei tokios vietos, kuri turėtų būti valstybėje, kildinančioje savo modernų egzistavimą iš Vasario 16-osios akto?

Jeigu kalbame apie mūsų valstybei vieną labiausiai nusipelniusių žmonių, jo paminklui (ne biustui) turėtų būti skirta viena pagrindinių sostinės aikščių arba vienas pagrindinių skverų. Tokio požiūrio, įamžindamos savo kūrėjus, laikosi visos kitos valstybės.

Vilniuje sėkmingai įamžinti senosios Lietuvos pradininkai. Buvusio Šventaragio slėnio vienoje dalyje stovi paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui, kitoje – Vilniaus įkūrėjui Gediminui, o per vidurį – Katedra ir atstatyti Valdovų rūmai. Jeigu kiltų mintis įamžinti kurį nors kitą iškilų viduramžių politiką, pavyzdžiui, Vytautą, kurio palaikai ir gulėjo čia pat Katedroje, visada įmanoma rasti vietos šioje didžiulėje erdvėje. Ar tai būtų aikštė, ar vienas šalia esančių skverų.

Kodėl tokiu pat principu negalima vadovautis siekiant įamžinti Lietuvos nepriklausomos valstybės kūrėjus? Kol kas juos norima išblaškyti ką kur. Štai paminklas Vileišiams gali atsirasti skvere T. Kosciuškos gatvėje, o paminklo J. Basanavičiui idėja mėtoma tarsi karšta bulvė. Ar ne geriau būtų kompleksiškai pagalvoti, kur derėtų įamžinti Vasario 16-osios akto signatarus, aiškiai suvokiant, kad J. Basanavičiaus paminklui turėtų būti skirta kuri nors likusi centrinė mūsų šalies sostinės erdvė.

Tokios erdvės, mano suvokimu, yra tik dvi: Lukiškių aikštė, kuri linksniuojama nenutariant, ką pastatyti tautos laisvei įamžinti, ir Konstantino Sirvydo skveras senamiestyje, esantis netoli namo, kuriame pasirašytas Nepriklausomybės Aktas. Argi tai nėra tinkamiausia vieta J. Basanavičiaus paminklui, o kartu būdas pagerbti ir kitus Vasario 16-osios akto signatarus?

Nežinia, kas įtikino valdininkus, kad senamiesčio erdvė turi būti skiriama viduramžių įvykiams ir asmenybėms įamžinti. Bet matome, kad iki šiol Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų asmenybių paminklai Vilniuje iškilo pirmiausia Katedros ir Žemutinės pilies prieigose. O senamiestis galbūt galėtų būti erdvė, kur rastume vietos ne tik LDK, bet ir vėlesnio laikotarpio asmenybėms įprasminti.

Tiek šalia Nacionalinės filharmonijos, tiek prie dabartinio Rusų dramos teatro galėtų iškilti skulptūriniai akcentai, primenantys Didžiojo Vilniaus Seimo, Vilniaus konferencijos indėlį siekiant nepriklausomybės. O jeigu paminklą mūsų valstybės kūrėjui statysime kokiame nors likusiame kamputyje, tegu ir prie istorinių vietų, tai labai daug pasakys apie mūsų požiūrį į savo valstybę. Kaip sako ir tai, kad paminklai J. Basanavičiui stovi įvairiose Lietuvos vietose, bet tik ne sostinėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"