TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sovietinio tvaiko gūsis, arba Kas didesnis patriotas

2016 02 23 6:00

Dar viena premija sukompromituota, visuomenė vėl supriešinta. Turėjo būti gaivus oro gūsis į sovietmetį, o galiausiai justi sovietinis tvaikas. Skaldyk ir valdyk. Iš esmės – nieko nauja.

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas taip išdidžiai paskelbė apgynęs poeto Justino Marcinkevičiaus garbę nuo filosofės Nerijos Putinaitės požiūrio, kad nejučia pamaniau: jei po Seimo rinkimų rudenį socialdemokratams pavyktų išsilaikyti valdžioje, šis LSDP karys galėtų atsidurti tarp kandidatų Laisvės premijai gauti.

Skamba absurdiškai? Sutinku. Ministro sprendimas vienasmeniškai atmesti komisijos teikimą dėl Patriotų premijos skyrimo knygos „Nugenėta pušis: ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“ autorei N. Putinaitei neturi nieko bendra nei su žodžio laisve, nei su laisve apskritai. Tokia laikysena labiau primena gūdžius Glavlito laikus, kai cenzoriai spręsdavo, kurios knygos „teisingos“, o kurios ne.

Bet dar didesnis absurdas yra tai, kad praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po nepriklausomybės atkūrimo politikams leidžiame turėti patriotiškumo monopolį ir juo naudotis priešinant mus, piliečius.

J. Olekas, prisiėmęs Just. Marcinkevičiaus advokato vaidmenį, daugelį tikrai privertė suabejoti Patriotų premijos komisijos kompetencija ir de facto laureate jau paskelbtos, bet ja taip ir netapusios N. Putinaitės kūrybiniais gebėjimais.

Stebint kilusią audrą gali susidaryti įspūdis, kad dauguma J. Olekui už tokį sprendimą dėkojančių anoniminės viešosios erdvės drebintojų yra skaitę minimą N. Putinaitės knygą ir kartu puikiai išmano Just. Marcinkevičiaus kūrybos ir gyvenimo sovietmečiu subtilybes. Neapsigaukime – taip tikrai nėra.

Nesmagu dėl N. Putinaitės puolimo. Autorė knygoje tiesiog išdėstė savo požiūrį ir, kaip suprantu, nepretenduoja į absoliučią tiesą. Filosofė į gyvenimą, tikiuosi, žiūri filosofiškai, nes kaip kitaip įveikti tokį srautą kaltinimų, neva nusivalius purvinus batus į neliečiamą šviesaus atminimo Tautos dainių Vilniaus knygų mugės išvakarėse dėl išskirtinai merkantiliškų tikslų.

Vis dėlto dar nesmagiau dėl žmogaus, kuris šioje situacijoje labiausiai nukentėjo, – Just. Marcinkevičiaus. Mat Krašto apsaugos ministerijos (KAM) vadovo „gynyba“ toliau neleis poetui ilsėtis ramybėje. Tegalima apgailestauti, kad ministro noras būti patriotiškesniam už kitus nauja jėga pakurstė pastaruoju metu suaktyvintus svarstymus apie nevienareikšmį Just. Marcinkevičiaus vaidmenį, kurį poetas atliko sovietiniais laikais. Skirtingai nei N. Putinaitė, Just. Marcinkevičius pats negali atsakyti į jam metamus kaltinimus.

Ministro elgesys sunkiai suvokiamas. Kad ir kaip jis daužo sau į krūtinę, akcentuodamas gimimą tremtyje ir dažną lankymąsi bažnyčiose sovietmečiu, tokia Just. Marcinkevičiaus gynimo versija neįtikina. Ar nebus asmeninė J. Oleko pozicija susipynusi su partiniais interesais?

Juolab kad ministras nebe pirmą kartą stebina savitais patriotiškumo proveržiais. Tiesa, vienas pastarųjų buvo įkūnytas panaudojant ne asmenines, o valstybės lėšas, kai KAM „investavo“ 20 tūkst. eurų į labiau viešaisiais ryšiais, o ne pergalėmis garsėjantį lenktynininką Benediktą Vanagą, kurio pasirodymas Dakaro ralyje esą turėjo įkvėpti Lietuvos jaunimą rinktis kario profesiją.

Sunku vertinti, ar ministerija pasiekė su tokiu rėmimu oficialiai sietą tikslą, tačiau yra ir svarbesnių dalykų, bylojančių apie J. Oleko patriotiškumo lygį. Juk būtent jis bene aršiausiai priešinosi šauktinių sugrąžinimui ir jau kurį laiką siekia, kad šaukimas į kariuomenę nebūtų pratęstas.

Ta proga norėtųsi ministrui palinkėti labiau rūpintis krašto apsaugos reikalais, o ne mokyti mus patriotizmo, dalijant ne savo įsteigtas premijas pagal savo meninius-literatūrinius kriterijus ar skirstant nacionalinio iždo eurus privatiems subjektams. Juk pagaliau ne tam yra didinamas gynybos biudžetas.

Ir dar šis tas. Kai KAM mėgina save visuomenei pateikti kaip pagrindinę patriotizmo kalvę, verta suklusti. Gal netrukus mums visiems karines uniformas išdalys, kad žygiuodami miestų gatvėmis trauktume patriotines dainas. Žodžiu, tokie žaidimai pavojingi.

Tai, kad po Laisvės premijos buvo sukompromituota ir Patriotų premija, rodo, kad tikro patriotizmo Lietuvoje išties stinga. Jį užgožia rėksmingasis patriotizmas, kaip politinės kovos dalis. Nesmagu, kad tam naudojamos ir aukštos tribūnos bei balkonai per valstybines šventes. Skaldyk ir valdyk… Bet gal jau laikas keisti tokią žlugdančią tradiciją ir nutraukti apsimestinio patriotizmo varžytuves? Pirmiausia pagalvokime, ar nevertėtų apskritai atsisakyti politikų (nesvarbu, kuriai partijai priklausančių) sukompromituotų premijų.

O kol kas pasidžiaukime, kad artėja Vilniaus knygų mugė. Knygos tejungia į diskusiją, o ne išskiria į priešingas patriotų stovyklas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"