TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sovietmečio skulptūrų šešėlyje

2016 06 02 6:00

Gerai, kad yra paminklų kapinės, gal, tiksliau, rezervatas – Grūto parkas. Tokių slogių, be šypsenos ir žmogiškos šilumos į praeivius žvelgiančių skulptūrų veidų niekur daugiau nepamatysi. 

Propagandinę funkciją turėjusiai sovietinei monumentalistikai dabar gyvumo teikia tik šalia apgyvendinti egzotiški gyvūnai. Ant kalvelės užkeltas Kryžkalnio „Paminklas Tarybinei armijai išvaduotojai“ (aut. Bronius Vyšniauskas, 1972 m.) – moteris su ąžuolo lapais rankose – tarp dabar besiganančių švelniavilnių lamų primena tik paprasčiausią piemenaitę.

To nepasakysi apie rankoje automatą spaudžiančią raudonąją partizanę Marytę Melnikaitę ar keturis Kauno komunarus. Prie jų nedera nei lamos, nei stručiai ar povauodegiai balandžiai. Jų net nebandyta čia įkurdinti.

Vaikštant po parką įdomu prisiminti, kur kuris paminklas stovėjo ir kokią energiją spinduliavo. Sutinkant būrius užsieniečių kilo vienintelis klausimas: o ką jiems sako tos skulptūros? Juk jie jų nepamena: nei kur stovėjo, nei kokios tai buvo asmenybės. Na, gal visi atpažįsta nebent Leniną, nukaltą kaip pagal vieną kurpalį – į rytojų žvelgiantį ir ,šiukštu, ne mažą, nors jis buvo žemesnis už Vincą Mickevičių-Kapsuką. Vilniuje, Saulėtekyje, stovėjusios abiejų skulptūros – vienodo ūgio.

Ir tik Druskininkų (juk tai – kurortas!) Leninui buvo leista atsisėsti. Visur kitur, kaip ir pridera „vadui“, jis stovi. Tokius niuansus sovietmečiu žinojom ir šypsodamiesi šnabždėjomės.

Bet tai buvo anuometinio režimo per prievartą primesti paminklai, daryti už didelius honorarus ir laikantis partijos nurodymų. Visai kas kita – iš vietinių rinkliavų pastatyti paminklai kultinėms asmenybėms – masių numylėtiniams. Per visą Lietuvą tarpukariu, minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, nuvilnijo paminklų jam statymo banga. Žmonės tuomet tikrai nebuvo turtingesni, bet ne valdžios reikalavo, o patys rinko lėšas ir įamžino Vytautą Didįjį.

Paminklų tada pristatyta galbūt ir banalokų, bet taip buvo išreikšta pati tikriausia pagarba. Statyta su polėkiu, be honorarinio patriotizmo. Nereikėjo nei komisijų, nei svarstymų, nei grumtynių dėl valdiškų pinigų.

Tokių gražių liaudžiai kylančių iniciatyvų dabar jau retai pasitaiko. Tiesa, nemažai plytų, prisidėdami prie paminklo statybos, žmonės nupirko Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūrai. Panašiai lėšas Pasaulio lietuvių vienybės karūnai šiemet renka Gediminas Radzevičius. O kur daugiau tokio pobūdžio projektų?

Pasimokyti galima iš istorijos. Ką tauta mylėjo, tam ir pinigų negailėjo, tam ir aukojo. Tai buvo garbės reikalas. Ar gali būti didesnis asmenybės pagerbimas? Tokį jausmą patyriau ir Krokuvoje. Už surinktas lėšas 1898 metais pastatytas paminklas romantizmo dainiui Adomui Mickevičiui nuolat aplipęs žmonėmis. Tai mėgstamiausia krokuviečių susitikimų vieta – „pod Adamček“ (prie Adomėlio, – taip švelniai poetą vadina lenkai). Beje, A. Mickevičius Krokuvoje niekada nesilankė, tačiau žmonės norėjo jį nuolat turėti šalia. Surinko pinigų ir pastatė poetui paminklą centrinėje senamiesčio aikštėje. Tai ir yra tikroji paminklo vertė. Užrašas „On kochal narod“ (jis mylėjo liaudį) – tarsi atsakymas, už ką jį myli liaudis. Tai – vos ne chrestomatinis pavyzdys, kaip ir kam turi būti statomi paminklai.

A. Mickevičiaus paminklui vietos ir galimybių ilgai ieškota ir Vilniuje. Pagerbti šį dainių tapo vietinės inteligentijos bene svarbiausiu uždaviniu, moraliniu įsipareigojimu. Deja, rinkliavas 1912 metais uždraudė carinė valdžia, drausta statyti paminklus ne rusų tautybės asmenybėms. Vėliau 15 metų (nuo 1924 iki 1938 metų) priešais Gedimino pilies kalną kariškių rūpesčiu iškilo iš medinių lentų sukaltas 12 metrų Krokuvoje sukurto paminklo maketas. Tuomet vilniečiai rengė labdaros koncertus, pokylius ir rinko lėšas. Miestiečiai nešė dirbinius iš ketaus, vario, bronzos. Juos išlydžius buvo tikimasi sukaupti metalo paminklui statyti. Deja, tuomet visuomenė susiskaidė diskutuodama, koks turi būti paminklas, ir idėja neįgyvendinta. Dabartinis paminklas A. Mickevičiui prie Bernardinų bažnyčios atsirado tik 1984 metais (skulptorius Gediminas Jokūbonis).

Apsidairę lenkiam pirštus, kam dar turėtų atsirasti paminklai, bet jų vis nėra. Tarsi laukiame, kol valdžia susipras. Susipriešina diskutuojantieji ir dėl asmenybių – ar jos vertos paminklo už valdiškus pinigus. Gaila, kad iki šiol neturime paminklo Žalgirio mūšiui, pakeitusiam Lietuvos likimą, o Krokuva jį pasistatė dar 1910 metais (vilniečio skulptoriaus Antano Vivulskio darbas). Galbūt kuri nors partija, norinti pagerinti savo įvaizdį, galėtų imtis tokio projekto? Tačiau, matyt, nė vienai neužtenka patriotizmo. Juk tautą lengviau papirkti tuščiais geresnio gyvenimo pažadais.

Kai dar neturime paminklo Žalgiriui, ir tik dabar prabilta apie paminklą Jonui Basanavičiui, keistokai atrodo prieš keletą metų Vilniaus savivaldybės ir Aplinkos ministerijos sparčiai finansuotas paminklas gerokai menkesniam „reiškiniui“ – lietuviškai medžioklinių šunų veislei Lietuvos skalikui. Medžiotojų draugija tik iškėlė idėją, ir paminklas Pilių parke buvo pastatytas. Nors gal tas skulptūrėles derėjo pačiai draugijai ir finansuoti, juk tai – jų tematika.

Beje, jei jau pradėjome paminklus statyti gyvūnams, kodėl pirmiausia atsirado monumentas ne žirgams žemaitukams? Jie tarsi ir labiau nusipelnę, kunigaikščius į mūšius nešę. Akivaizdu, kad dar esame sovietmečio skulptūrų šešėlyje, nežinome, kas mums svarbiau: skalikai ar Jonas Basanavičius bei Antanas Smetona. Ir vis dar, matyt, įprasta laukti, kad tik valdžia turi nuspręsti ir pastatyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"