TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Spektaklio kulminacijos belaukiant (1)

2010 01 18 0:00

Prabėgusios metų sandūros šventės buvo atokvėpio laikas. Tatai, žinoma, galioja ir politikai. Šiokia tokia pauzė tarp darbų duoda galimybę pamatyti mūsų politikos realijas ir aktualijas tarsi iš šalies, o tai, atrodo, turėtų leisti jas teisingai įvertinti ir suprasti. Deja, būtent suprasti, kas yra kas ir kurlink krypsta, darosi vis sunkiau.

Atsiradusi pauzė - po užuomazgos pertrauktas politinis veiksmas, kurį galima lyginti su paslapčių kupinu spektakliu. Jo aktoriai jau sustojo į savo vietas, kažkiek atsiskleidė jų charakteriai, išryškėjo jų siekiai ir konfliktiški savitarpio santykiai, tad suintriguotas ir stresą išgyvenantis žiūrovas nekantraudamas laukia veiksmo tęsinio. Spektaklio atomazgos laukti dar, matyt, anksti, bet kulminacijos žiūrovas jau tikisi.

Įprastuose teatruose spektaklio siužetą ir intrigą žiūrovas dažnai žino iš anksto, nes yra skaitęs kūrinį. Politiniame spektaklyje taip nebūna, nes autoriaus sumanymas lieka nežinomas. O neįtarūs žmonės net sutinka, kad to autoriaus čia apskritai nėra, todėl ir mūsų politinį spektaklį, matyt, tiksliau būtų laikyti vadinamąja menine saviveikla. Autoriaus čia nėra, o režisierių, kurie vienas su kitu nesutaria, - daugybė, todėl ir patys žiūrovai greitai pasijunta spektaklio dalyviais, jie tariasi dalyvaujantys jame, nors ir šalutiniuose vaidmenyse.

Mėginant bent kiek susigaudyti šiose begalinėse improvizacijose tenka apsiriboti tik dviem pagrindiniais politinio spektaklio veikėjais. Jeigu mes juos vadintume institucijų vardais, tai būtų valdančioji koalicija Seime (drauge su jos kūdikiu - vykdomąja valdžia) ir prezidentūra. Kaip tik tarp šių veikėjų ir mezgasi ta įdomi intriga, kurią dabar visiems taip sunkiai sekasi suprasti. Ir gana aišku kodėl. Reikalas tas, kad minėtų veikėjų veiksmams suprasti vis mažiau ima tikti jų, kaip politinių institucijų, kriterijai. Politika visada yra kiek nors susipynusi su kitomis teorijos ir praktikos sritimis, pirmiausia galbūt su ideologija ir psichologija, tačiau tais atvejais, kai pastarosios ima dominuoti ir nustelbia politiką, joje pamažu randasi degradacijos reiškinių. Politika tada jau darosi nenuspėjama, pilna stebuklų, joje tampa įmanoma tai, kas, atrodytų, turėtų būti neįmanoma.

Pagal graikiškąją "politikos" etimologiją ji yra bendras visuomenės, valstybės reikalas. Taigi valstybė yra įvairūs bendri jos piliečių reikalai, kuriuos jie turi narplioti per savo atstovus - politikus. Šiaip ar taip, šitas bendras reikalas yra būtinas bet kurios politikos pamatas ir tiktai jis įprasmina politiko veiksmus. Toks bendras reikalas pagrindžia konkrečius valstybės sau keliamus tikslus, kuriems savo ruožtu reikia tokių ar kitokių priemonių, ir t. t. Aišku, kad šie tikslai ne visada griežtai formuluojami, nes jeigu jie yra, tai paprastai būna savaime aiškūs.

Lietuvoje, deja, šie savaime aiškūs dalykai yra tapę problemiški. Tikslai ir priemonės čia labai lengvai pasikeičia savo vietomis. Pasikeičia, matyt, todėl, kad beveik visa politinė energija išeikvojama kovai dėl valdžios, jai įgyti ir išlaikyti, tad valstybei, kaip bendram reikalui, jos jau nedaug lieka. Valstybės tikslai paaukojami ideologijai: apie juos nuolatos, daug ir rėksmingai kalbama, ir ypač tada, kai realiuose politikų veiksmuose juos pasidaro sunku įžiūrėti.

Vieną šio dalyko iliustraciją čia verta priminti vien todėl, kad ji yra tokia juokingai graudi. Tatai jau gana populiariu tapęs kalimas prie gėdos stulpo vadinamųjų valstybininkų (kad šis žodis kartais imamas į kabutes, dalyko esmės nekeičia). Kaip gali toks terminas būti naudojamas tarsi koks keiksmažodis? Juk pripažinti kurį nors politiką valstybininku reiškia vos ne aukščiausią jo įvertinimą. Tad kaip galima tikėtis kurį nors politiką pažeminti jo aukštinimo būdu. Tas, kuris tokį būdą sugalvojo, - arba didelis cinikas, arba didelis kvailys (o gal abu jie drauge). Sunkiau suprasti, kodėl jis taip patiko dabartiniams valdžios vyrams (ir moterims). Jeigu jie nori tuo pasakyti, kad patys savęs jie nelaiko valstybininkais, kad jie greičiau yra antivalstybininkai, tai jau yra jų pačių reikalas. Jie nelaiko savęs tokiais naiviais, kad prisipažintų tarnaują valstybei. Bet valstybės vis dėlto gaila. Ar tinka šitaip juoktis iš šventų dalykų. Gal toks juokas kai kada ir yra pikantiškas, bet jo nereikėtų paversti bent jau viešos politinės polemikos priemone.

Tačiau grįžkime prie ano mūsų politinio spektaklio ir pagrindinių jo veikėjų. Jeigu kalbėsime apie pirmąjį iš jų (valdančiąją koaliciją ir jos Vyriausybę), tai turime fiksuoti du siužetinius epizodus: vieną jau buvusį nelabai didelį šio veikėjo pralaimėjimą ir kitą dabar vykstantį gana nemažą, bet labai savotišką jo laimėjimą. Buvęs pralaimėjimo epizodas - tai praeitais metais vykusios koalicijos pastangos praplėsti savo gretas "darbiečių" deputatais. Vilionių masalas buvo ant Darbo partijos vado pakibusių nuodėmių politinis atleidimas. "Darbiečiai" su džiaugsmu priėmė šitą viešą jų politinio išteisinimo procedūrą, pakėlė savo reitingus, bet visiškai neįsipareigojo už šią įgytą malonę atsilyginti jau gana nepopuliariu valdančiųjų parėmimu. Tad šiuo atveju nugalėtojas - Viktoras (tautologija!).

Antras epizodas - daug painesnis, ir ne vien todėl, kad dar nepasibaigęs. Jo siužetas - valdančiosios koalicijos, o daugiausia jos šerdies - Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pradėtas valstybės tarnautojų keitimas savo politinio pasitikėjimo vertais valdininkais. Be abejo, šis dalykas mūsų valstybėje nėra naujas, panašiai elgdavosi ir ankstesnieji valdantieji. Tačiau pastaraisiais metais šis procesas buvo kiek aprimęs, nes partijos turėjo daug progų įsitikinti, kad valstybės aparato dalykinė kvalifikacija ir profesionalumas yra daug svarbesni negu jo partinė ištikimybė. Todėl nauja valstybės tarnautojus politinanti "devintoji banga" buvo kiek netikėta. Sunku suvokti, kodėl tokiu mastu vėl buvo grįžta prie nušalinto eksprezidento visus pralinksminusios idėjos gabiuosius "specus" politiškai prižiūrėti "ištikimųjų" įdarbinimu. Deja, "ištikimųjų" atrankos kriterijai per daug subjektyvūs ir visiškai nepatikimi, todėl galiausiai buvo pasiremta "gyvenimišku patyrimu": patikimiausi žmonės - tai geri draugai, geri pažįstami ir, žinoma, giminės. Po to ateina dar didesnė bėda: toks bangos mastas negali nepersimesti ir į pačias valdančiąsias partijas, o ten jis jau virsta vidiniu partijos politiniu "švarinimusi", kuris pirmiausia paliečia įtakinguosius ir savarankiškesnius partijos narius. Pavyzdžiai - vieši ir visiems matomi. Abiem atvejais tai yra kokybės degradacija ir pjovimas šakos, ant kurios sėdi.

Tad kodėl šiuo atveju vis dėlto reikėtų kalbėti apie konservatorių (ir valdančiosios koalicijos) laimėjimą? Laimėjimas čia yra tas, kad TS-LKD jau pavyko įgyti paramos savo veiksmams iš kitos labai svarbios politinės institucijos - prezidentūros (o tiksliau, iš prezidentės). Šios paramos labui valdančioji koalicija ant prezidentės aukuro sudėjo visas įmanomas ir neįmanomas aukas, ji atsisakė kad ir menkiausių savo ambicijų. Tačiau ne veltui. Šitaip Seimo ir Vyriausybės valdantieji pelnė (kitaip negu nedėkingojo Viktoro atveju) palankų valstybės vadovės atsaką ir sukūrė bent jau santykinę valdžios institucijų veikimo darną. Tačiau tai, kad ši darna ne abiem pusėms yra vienodai palanki, tampa aišku mėginant suprasti, į kokius tikslus šis darnus veikimas yra orientuotas.

Valdančiajai koalicijai, pirmiausia TS-LKD, ši darna yra palanki. Jie siekia plėsti savo politinę įtaką, visose valdžios grandyse įtvirtinti savo partinę kontrolę, reikalui esant net ir aukojant tą ar kitą savo partijos narį ar simpatiką. Tokius dalykus ne visada galima pateisinti, bet juos įmanoma suprasti. Deja, tokiu požiūriu ši darna nėra palanki prezidentei, nes įžiūrėti savarankiškus jos veikimo politinius tikslus darosi vis sunkiau. Tiesa, jos dalyvavimas konservatorių gretų švarinimo akcijose yra politinis veiksmas, bet jis nėra savarankiškas, tai veikiau tik vadinamoji "broliška parama". Patiems konservatoriams tokia parama yra labai vertinga, nes savo gretose ne visuomet smagu švarintis savo rankomis ar leisti tai atlikti opozicijai. Be to, prezidentas mūsų valstybėje yra nepartinės politikos vykdytojas, todėl jis tarsi neturėtų tenkintis vien parama tos ar kitos partijos politikai. Tad kokie yra tie bendresnieji, ne vien partiniai, politiniai tikslai? Ir ar jų apskritai esama?

Pabaiga rytdienos numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"