TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Spektaklio kulminacijos belaukiant (2)

2010 01 19 0:00

Kad ir kaip būtų keista, prezidentės politinių tikslų kryptis tampa ypač mįslinga tada, kai reikia, kaip ir numatyta Konstitucijoje, užsiimti viršpartiniais politiniais reikalais, ypač užsienio politikoje.

Du prezidentės veiksmai skiriant ir atšaukiant diplomatinius pasiuntinius taip ir liko nesuprantami. Skiriant pasiuntinį Ispanijon, kandidatas praėjo visas tokiam darbui skiriamo pareigūno tvirtinimo procedūras ir įgijo tos valstybės, kurion skiriamas, pritarimą. Liko paskutinis, bet lemtingas žingsnelis, kurio ir pritrūko: prezidentė pastebėjo tai, ko per visus jau buvusius tikrinimus nematė niekas kitas - šis kandidatas "nemoka dirbti" (?!). Antras veiksmas - dar mįslingesnis. Prezidentė nurodė Vyriausybei "per 24 val." inicijuoti valstybės pasiuntinio Gruzijoje, vieno iš Sąjūdžio veikėjų ir Konservatorių partijos pradininkų, atšaukimą. Šį kartą ne dėl nemokėjimo dirbti, o dėl "politikavimo". Tai reiškia, kad mūsų valstybės atstovas kitoje valstybėje, taigi aukšto rango politikas, užsiiminėjo politika. Toliau galime tik spėlioti: matyt, jis politika užsiiminėjo ar tai ne ten, ar tai ne su tais, ar tai ne taip, kad susilaukė tokios griežtos sankcijos. Tad kur? Su kuo? Kaip?

Abiem atvejais visos pastangos sužinoti, kas slypi už šių magiškų formulių, atšoka tarsi žirniai nuo mūro sienos. O dar įdomiau, kad koalicija ir Vyriausybė klusniai tokias iniciatyvas toliau inicijuoja, pačios neuždavinėdamos "neparankių" klausimų.

Bet juk atsakymas į tokius klausimus yra gana paprastas. Tai, kas slypi už tokių aptakių formulių, jau yra ne politika, net ne ideologija, o tiesiog psichologija. Prezidentas - irgi žmogus, vieni dalykai jam patinka, kiti žeidžia, taigi jis turi tai, kas paprastai vadinama "giliais įsitikinimais". Deja, vien tokių asmeninių įsitikinimų neužtenka svarbiems, visą valstybę paliečiantiems politiniams sprendimams motyvuoti. Aukšto rango politikas, kuris taip elgtųsi, pats save kompromituotų. Kaip tik todėl grynai psichologiniai motyvai politikoje tampa "slaptais". Tiktai jų įslaptinimas gali suteikti jiems politinio solidumo regimybę.

Taigi politikoje reikia politinių motyvų, o jeigu jų nėra, tai reikia juos sukurti. Viena tokių pastangų - išgarsintas "CŽV kalėjimas" Lietuvoje. Juo ir norėta psichologiniams motyvams suteikti politinį statusą. Tad bent porą žodžių apie tai, ar pavyko.

Oficialią, valdančiųjų atkakliai proteguojamą versiją šiuo klausimu bene geriausiai artikuliavo ne visada taikinga, bet visada protinga mūsų krašto apsaugos ministrė ("Demokratija nėra širma", LŽ, 2009 12 23). Tačiau, kaip paprastai būna, rišliame tekste geriau matyti ir tai, ko pasakyti nenorima. Ministrė remiasi dviem postulatais: kad CŽV kalėjimas yra grynai vidinė mūsų valstybės problema ir kad šios problemos tyrimo pavedimas politinėms mūsų institucijoms yra mūsų demokratijos stiprinimas. Manyčiau, kad abu šie postulatai klaidingi.

Pirma. Visa ši problema yra šių laikų tarptautinės politikos, o pirmiausia dabartinių karų pobūdžio atgarsis. Karas, kuris dažniausiai neturi fronto linijų, kurį didysis mūsų sąjungininkas kariauja už tūkstančių kilometrų nuo savo teritorijos, o viduje susilaukia atsakomųjų teroristinių išpuolių, - toks karas paprastai nėra pakankamas pamatas savo valstybėje skelbti karo padėtį, apriboti demokratines teises ir laisves, suspenduoti tuos ar kitus įstatymus. Tačiau sunkių problemų vis dėlto atsiranda. Demokratinėse valstybėse šios problemos "nebyliais susitarimais" paprastai atitenka įvairioms specialiosioms ir slaptosioms tarnyboms, kurios dėl to gali įgyti nevisai legalių galių, bet turi prisiimti ir nelabai malonių pareigų. Teisinis tų dalykų reglamentavimas tampa komplikuotas ir neišvengiamai atsilieka nuo konkrečių situacijų. Taigi "CŽV kalėjimo" problema nėra mūsų vidinė, "vidinis" yra tiktai mūsiškis jos sprendimas.

Antra. Ar tokio pobūdžio problemą, kuri jau kiek yra pasitraukusi praeitin, geriausiai gali išspręsti politinės institucijos? Ar iš tikrųjų laikrodį geriausiai gali pataisyti tas, kuris jį sugadino? Neužmirškime, kad nei JAV, iš kur pas mus atkeliavo ši problema, nei kitos su ta pačia problema susidūrusios valstybės šiuo keliu nenuėjo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad toks kelias veda į akligatvį. Ar kokia nors politinė komisija (pagaliau kad ir visas Seimas) gali nustatyti to ar kito politiko buvusį žinojimą ar nežinojimą apie tą buvusį ar nebuvusį kalėjimą. Juk ir viena ir kita, ir žinojimas ir nežinojimas, ne vienam apklausiamajam politikui yra savotiškas kaltinimas, taigi jis verčiamas liudyti savo paties byloje. O teisėjų vaidmenyje čia irgi politikai. Ką politikai žinojo ir ko jie nežinojo, ką jie žinoti norėjo ir ko nenorėjo, ką vieni iš jų sakė ir ką kiti girdėjo, ką jie atsimena ir ko neatsimena, ar atsiminti nenori. Ir t. t. ir t. t. Kaip reginys toks tyrimas gal ir įdomus, bet tiesos suradimo požiūriu jis visiškai beviltiškas. Aišku, kad normali valstybė vengia tokių politinių striptizų.

Tad rezultatas toks, koks jis ir tegalėjo būti. Trumpai tariant, tyrimas nustatė, kad Lietuvoje buvo kuriamos CŽV kalėjimo materialinės sąlygos: parenkami ir atitinkamai sutvarkomi pastatai, įrenginėjamos kameros ir t. t. Deja, tokiuose "atradimuose" jau iš pat pradžių užprogramuotas konfūzas, net tam tikras savos valstybės įžeidimas: negi visoje mūsų valstybėje, kad ir kokia maža ji būtų, kada nors būtų pritrūkę tokių sąlygų įkalinti keliems teroristams. Juk šiuo atveju didelio komforto lyg ir nereikia. Nereikia net ir iškabos. Tad ar čia esama tyrimo problemos, ar reikia ieškoti to, ko valstybėje visada užtenka? Kalėjimui, kad taip jį galėtum pavadinti, dar reikia kalinių. Ar jie buvo? Išvadų yra daug ir visokių, bet būtent dėl to šis klausimas ir pasiliko atviras. Tiesa, tyrėjai įgijo asmeninių įsitikinimų, bet ne visada vienodų. Taigi kalnas pagimdė pelę. O ne priešingai.

Tad ar tai reiškia, kad tokios rūšies tyrimai apskritai yra neįmanomi. Žinoma, ne. Demokratinėje valstybėje visada atsiras tų (agentūrų, organizacijų, žurnalistų ar šiaip smalsių žmonių), kurie narplios tokias problemas ir sieks atrasti, kaip ten viskas iš tikrųjų vyko. Bet tikėtis didesnės sėkmės jie gali tik tada, jeigu tas problemas jiems pavyks ištraukti iš dabarties politinių skersvėjų ir intencijų, jeigu jie gebės matyti jas bešališkai, o kaltųjų suradimo nelaikys bent jau tiesioginiu tokio tyrimo uždaviniu.

Taigi jeigu tyrimas kelia sau visų pirma pažinimo uždavinius, jeigu jis siekia tiesos, imasi nustatyti praeityje buvusius faktus ar įvykius, tai veikiančios politinės institucijos čia padėti jau negali. O jeigu vis dėlto nueinama tuo keliu (kaip mūsų atveju), tai ieškoma tiesa darosi dviveidė: jeigu ten praeityje kažkas buvo, bet dabar labai nereikia, vadinasi, nebuvo, arba jeigu ten kažko nebuvo, bet dabar jau labai reikia, vadinasi, buvo. Kai mūsų politiniai tyrėjai atkakliai pradėjo piršti lygybės ženklą tarp "CŽV kalėjimo" ir anų "sąlygų", jie išsidavė, kad to kalėjimo vis dėlto reikia. Vadinasi, jis buvo. Tokia pakoreguota tiesa dirbantiems politikams tampa privaloma. Kai užsienio reikalų ministras įvardijo politinių tyrėjų išvadose fiksuotą, o ne reikiamą tyrimo rezultatą, jis susilaukė grėsmingo "asmeninės sėkmės" palinkėjimo.

Tokių politinių veiksmų ir tokių politinių tyrimų kontekste mūsų politika ir darosi panaši į spektaklį. Joje per daug psichologijos ir per mažai visiems suprantamų, virš partijų iškylančių svarbiausių politikos tikslų. Politika darosi menkai nuspėjama, užtat ji pilna intrigos. Po pirmųjų (spektaklio) aktų jau daugmaž išryškėjo pagrindinių veikėjų užimamos pozicijos ir veikimo motyvai. Vienas iš šių veikėjų kitam pataikauja, iš anksto pritaria visiems jo veiksmams, o pastarasis ryžtingai veikia, bet piliečiai (atsiprašau, žiūrovai) nepajėgia suprasti jo sumanymų ir tikslų prasmės. Jie tikisi, kad kulminacijos stadijoje ši prasmė bent kiek paaiškės.

Mes galime turėti asmeninių įsitikinimų, kas šioje politinėje dramoje laimi ir kas pralaimi, taip pat mėginti suprasti galimas tolesnes jos veiksmo linijas. Svarbiausi čia yra du galimi variantai. Pirmoji galimybė - politika darysis skaidresnė, jos motyvai ir priemonės - įmanomi suprasti ir todėl aiškinami. Pirmiausia tai turėtų paliesti bendrus, virš partijų interesų pakilusius dabar aktualius politikos tikslus ir jų realizavimo būdus. Tokie dalykai neatsiras vienoje galvoje ar viename kabinete, jiems reikia plataus, viešo ir profesionalaus dialogo ir ginčo. Šis variantas - gana sunkus ir todėl mažiau tikėtinas. Beje, jeigu taip atsitiktų, tai išblėstų ir pats mūsų politikos panašumas į spektaklį.

Antrasis variantas lengvas, todėl labiau tikėtinas. Tada politikoje stiprėdamos tęsis tos tendencijos, kurios jau išryškėjo. Bendrų valstybės tikslų atstovas politikoje turės neribotą veikimo laisvę, bet tie tikslai, net pats jų buvimas pasiliks mįslingi. Jie liks užgožti kai kada lauktų, kai kada nelauktų ryžtingų veikimų. Tačiau ar pastarieji gali pakeisti politinius tikslus ir politinius motyvus, užimti jų vietą?

Ryžtingumo gėlės ypač gerai auga nepakantumo dirvoje. Kas nežino, kad to nepakantumo mes turime daug. Kai kada jis atsigręžia prieš mūsų politiką apskritai, taigi prieš visus politikus. Tokioje dirvoje politikui ir randasi pagunda pelnyti populiarumą ir auginti reitingus pačiais ryžtingiausiais veiksmais. Tada tikslas ir priemonės, turinys ir forma tyliai pasikeičia vietomis. Svarbu - kaip, o ką - jau nelabai svarbu, kad ir bet ką.

Tačiau plikų ryžtingų veiksmų šalininkai politikoje greitai patiria, kad tai, kas lengvai įgyjama, dar lengviau prarandama. Vien ryžtingumo įpūsta populiarumo pūslė greitai sprogsta. Mat vadinamieji ryžtingieji piliečiai nėra koks vientisas politinis subjektas, jie negali būti vieningi, negali kelti kokių nors bendrų politinių reikalavimų, nes yra ryžtingi, ryžtingi pirmiausia vienas kito atžvilgiu. Todėl net tie ryžtingieji (dėl keliamo triukšmo visada atrodo, kad jų yra daugiau negu kad iš tikrųjų yra), kuriems pasitenkinimo suteikia bet kuri paaukota politiko, pareigūno, pasiuntinio ar teisėjo galva, vis dėlto ryžtingai nesutaria dėl aukojimo eiliškumo. Todėl ir dabar visuomenėje tokiose populiariose politinių personalijų, virš kurių jau pakibęs Damoklo kardas, dėlionėse esama tiek daug ir tokių didelių nesutarimų. Bet dėl to spektaklis - tik patrauklesnis.

Tad žiūrovams laikas užimti savo vietas. Po naujamečio antrakto uždanga pamažu kyla...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"