TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sportas ir hibridinis karas

2016 06 23 6:00

XX amžiaus pradžioje didžiausi Rusijos moraliniai autoritetai buvo rašytojas bei mąstytojas Levas Tolstojus ir Rusijos stačiatikių bažnyčios šventikas, dar gyvas laikytas šventuoju, Ivanas Kronštatietis.

Jie abu buvo garbinami, į abiejų žodžius įsiklausoma, bet jų požiūriai, visų pirma į Stačiatikių bažnyčią, diametraliai skyrėsi. L. Tolstojus sukūrė savitą religinį mokymą ir buvo atskirtas nuo Stačiatikių bažnyčios, o I. Kronštatietis buvo atkaklus religijos dogmų gynėjas. Yra išlikę jo dienoraščiai, kuriuose jis samprotauja apie didžias blogybes, kurias Rusijai neša eretiko L. Tolstojaus mokymas, net prašė Dievo rašytojui greičiau atsiųsti mirtį.

Dabar, žvelgdami retrospektyviai, galime tik atsidusti ir konstatuoti, kaip sunku prognozuoti besiklostančius įvykius ir kokie klaidingi gali būti vertinimai. Praėjus vos keleriems metams po minėtų didžių asmenybių susidūrimo, Rusija įsitraukė į karą, kuris baigėsi Spalio revoliucija. Bolševikų valdžia sunaikino pamatines Rusijos imperijos vertybes, visiškai pakeitė valstybę. Palyginti su ta įvykusia katastrofa, grafo L. Tolstojaus erezijos, kuriomis baisėjosi I. Kronštatietis, neturi jokios reikšmės. Buvo parašyta dar viena garsi knyga, Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“, kuri atskleidė, kaip gimė valstybė, kurioje nei L.Tolstojaus, nei I. Kronštatiečio dvasingumui neliko vietos.

Praėjus 100 metų, XX amžiuje, prasidėjusiame rugsėjo 11 dieną terorizmo aktu JAV, įvykiai klostosi itin sparčiai, jie tampa vis sunkiau prognozuojami. Per prabėgusius 15 šio amžiaus metų pasaulį sukrėtė net kelios didelės finansų krizės. Kinija tapo viena svarbiausių globalaus pasaulio žaidėjų, o Europos Sąjungą viena po kitos purto krizės – Graikijos krizė, pabėgėlių krizė, gresiantis „Brexitas“. Verta paminėti branduolinio reaktoriaus katastrofą pažangios technikos šalyje Japonijoje. Islamo ekstremistų organizaciją „Al-Qaeda“ pakeitė dar aršesnė ISIS, pasaulį sukrečia vis nauji teroro aktai. Ne vienoje Vakarų valstybėje galvas kelia kraštutinės dešinės ir nacionalistinės partijos, atgimsta populizmas – prieš keliolika metų buvo neįmanoma numatyti, kad tokie dalykai galėtų vykti brandžios demokratijos šalyse. Tai liudija, kad Vakarų vidurinė klasė, kuri iki šiol jautėsi saugi ir pati buvo valstybių stabilumo pagrindas, praranda pasitikėjimą ateitimi sparčiai besikeičiančioje aplinkoje.

Žinoma, išvardytos krizės ir procesai – nevienodo svorio. Vieni pokyčiai yra laikini, kiti – sisteminiai. Vienas rimčiausių čia dar neįvardytų iššūkių – besikeičianti Rusijos politika. Daug klausimų sukėlė 2008 metais įvykęs Rusijos konfliktas su Gruzija, o Krymo okupacija ir agresija Donbase daug kam atvėrė akis. Šiuo metu daugelis valstybių, net tokios taikingumu ir neutralumu garsėjančios šalys kaip Suomija ir Norvegija, pradeda rimtai svarstyti savo saugumo klausimus ir imasi konkrečių veiksmų. Kokią galime prognozuoti Rusijos raidą? Kaip Rusija pati mato savo vietą pasaulyje?

Deja, nieko paguodžiančio apie tai pasakyti negalima. Vis daugėja požymių, kad Rusija mano galinti vadovautis savo pačios sukurtomis normomis, kurios skiriasi ne tik nuo Vakarų valstybių, bet ir nuo viso likusio pasaulio vertybių.

Pastarosiomis dienomis Tarptautinis olimpinis komitetas sprendė, ar Rusijos lengvaatlečiai galės dalyvauti Rio de Žaneiro olimpiadoje. Nutarta, kad po atskiro patikrinimo visiems dopingu nesusitepusiems Rusijos lengvaatlečiams bus leista startuoti, nors ekspertai neabejoja, kad Rusijoje sukurta ir gyvuoja valstybės remiama dopingo vartojimo sistema, o dopingo kontrolę vykdantiems pareigūnams yra trukdoma atlikti sportininkų tyrimus, jiems grasina saugumo tarnybos.

Tiems, kurie prisimena tarybinius laikus, egzistuojanti dopingo sistema nekels nusistebėjimo, nes tuo metu vykdyta SSRS politika bet kokia kaina, įskaitant ir dopingą, laimėti kuo daugiau medalių buvo vieša paslaptis. Be abejo, nėra valstybės, kurios sportininkų nebūtų palietę dopingo skandalai, tačiau atitinkama valstybės politika – tai ciniškas iššūkis pasaulio bendruomenei, pačios sporto esmės pamynimas.

Dopingas sporte – apgailėtinas reiškinys, bet jau seniai pažįstamas, tuo metu valstybės kurstomos sporto sirgalių riaušės yra tai, ko iki šiol negirdėjome ir kas sunkiai telpa galvoje. Įtariama, kad sirgalių riaušes Marselyje ir Lilyje Europos futbolo čempionato metu sukurstė tarp sirgalių įsimaišę Rusijos jėgos struktūrų atstovai, siejami su Vladimiro Putino režimu. Ir tai – ne žurnalistų spėlionės, o viešai pareikšta aukštų Jungtinės Karalystės pareigūnų nuomonė. Teigiama, kad tokie išpuoliai yra Rusijos vykdomo hibridinio karo dalis. Yra žinoma, kad tarp sirgalių išties buvo ne vienas asmuo, dirbantis Rusijos jėgos struktūrose, taip pat seniai ne paslaptis, kad vadinamuosius fanatų klubus Rusijoje kontroliuoja ir valdo valdžios struktūros. Esama ir kitų iškalbingų požymių. Riaušės paprastai kyla susistumdžius įkaušusiems sirgaliams, tačiau šįkart rusų sirgaliai nebuvo girti. Jie buvo gerai apsirūpinę kovos priemonėmis, Marselio stadione puolė organizuotai, ir iš karto po to buvo sukurta daugybė suklastotų „Twitter“ paskyrų, kuriose buvo peršama mintis, esą rusų sirgaliai buvo išprovokuoti. Prancūzijos teismas keleriems metams kalėti nuteisė tris Rusijos sirgalius, tarp jų – klubo „Lokomotiv“ direktorių darbui su sirgaliais Aleksandrą Jerundovą ir Tulos klubo „Arsenal“ sirgalių klubo vykdomąjį direktorių Sergejų Gorbačiovą. Sulaikytas ir išsiųstas iš Prancūzijos ir Visos Rusijos sirgalių sąjungos vadovas, oficialios Rusijos delegacijos Prancūzijoje narys, fašistuojantis Aleksandras Špryginas. Neįprasta, bet būtent direktorių siautėjimas paliko kelis anglų sirgalius, sužalotus kūjais ir metaliniais virbais, komos būklės.

Vos po dvejų metų Rusija bus pasaulio futbolo čempionato šeimininkė, ir tokie įvykiai, kurie gali sukelti abejones šalies šeimininkės patikimumu, turėtų kelti susirūpinimą į tokią padėtį patekusios šalies vyriausybei. Taip, tuo rūpintųsi bet kuri vyriausybė, tik ne Rusijos. Šie ir panašūs įvykiai tarnauja Kremliaus propagandos krypčiai, kuri išranda vis naujus hibridinio karo metodus ir visą likusį pasaulį vaizduoja kaip susimokiusį prieš Rusiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"