TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sporte draudžiama stovėti po medžiu

2013 12 20 6:00

Neseniai LŽ svečiavosi keli jauni žmonės, svajojantys apie žurnalisto profesiją. Vos peržengę mūsų skyriaus slenkstį be užuolankų paklausė, kas svarbiausia sporto žurnalistikoje.

Pliki rezultatai ir statistika tikrai nėra svarbiausia. Nors būtent dėl jų, skaičių skaičiukų, neretai pametame protą: kai rezultatas puikus - iš džiaugsmo skraidome padebesiais, jei švieslentė skelbia pralaimėjimą - liūdime, verkiame, kartais net sužvėrėjame.

Sporto galia didžiulė. Jis geba suvienyti tautą (Rūta Meilutytė, krepšinio rinktinė). Gali ir supriešinti. Miestus („Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“), kolektyvus, šeimas, internautus. Kol mūsų ledo šokėjų duetui buvo tampomi nervai dėl pilietybės, vyko visuotinė diskusija, ar reikia Lietuvai Isabellos Tobias. Nuomonių varžybos dažniausiai baigdavosi nesusikalbėjimu, pykčiu, įžeidimais.

Sportas - didis provokatorius. Tad nenuostabu, kad jo populiarumas nuolat didėja, o rašančiųjų gretos gausėja. Žurnalisto požiūrį į savo darbą lemia daug dalykų. Tačiau didžiojo sporto skonio ragavusiųjų arba širdimi sportą jaučiančiųjų žvilgsnis savaime yra platesnis, giliau smingantis. Jiems net į galvą neateitų rašiniuose svaidytis įžeidžiamomis antraštėmis, iš piršto laužtais argumentais, nemotyvuotais kaltinimais.

Mane pribloškė, kai šiemet, dar nesibaigus Europos vyrų krepšinio čempionatui, Lietuvos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas viešai buvo kalamas prie kryžiaus. Net Vilniaus universitete jo baigti matematikos mokslai vienam sporto ekspertui pasirodė kaip didžiulis trūkumas. Bet kai pasaulinio lygio krepšinio specialistas su savo ąžuolais kilo ant sidabrinės prizininkų pakylos, keli jo baudėjai liko it musę kandę. Nedrįsčiau teigti, jog tai buvo užsakyti rašiniai. Greičiau - nevykusios kelių žurnalistų pastangos susireikšminti.

Kitas pavyzdys - naujutėlis. Kai šalies prezidentė pagaliau nutraukė vienuolika mėnesių ledo šokėjus sekinusią psichologinę blokadą ir atvėrė jiems duris į Sočio olimpines žaidynes, viename portalų iššovė rašinys rėkiančia antrašte „Kodėl Isabella Tobias neturėjo gauti Lietuvos pilietybės?“ Labai gerbdama abu čiuožėjus ir I.Tobias tėvelius, necituosiu šio šedevro. Tačiau labai knieti paklausti: ar jo autorius suvokia, ką rašo. Apmaudu, kad žurnalistas nežino, jog porinis čiuožimas yra vienintelė olimpinė sporto šaka, kur atletas negali startuoti vienas. Nežino, kad susirasti tinkamą partnerę (-į) yra didžiulė laimė.

Jeigu Lietuvos sportininkas pasirinko ledo šokius (mūsų Konstitucija juk to nedraudžia) ir atkakliai siekia olimpinių aukštumų, kokią turime teisę kirsti jam per kojas? Lietuva nesuteikė D.Stagniūnui sąlygų treniruotis namie (anksčiau - su Catherine Copely, dabar - su I.Tobias). Juolab ne Lietuva, o abiejų JAV čiuožėjų tėvai kasmet mokėjo ir tebemoka šimtus tūkstančių dolerių už arenų nuomą, moka treneriams, choreografams, siuvėjams ir dizaineriams (už dueto varžybų kostiumus). Catherine ir Isabella, net neturėdamos sąlygų čia treniruotis, už Atlanto pramoko lietuviškai. Tačiau ir tai nesuminkštino prezidentūros - po pirmojo prašymo nė vienai nebuvo suteikta pilietybė išimties tvarka. Taip D.Stagniūnas su K.Copely, jau turėdami kelialapį į 2010 metų Vankuverio žaidynes, nebuvo išleisti į svajonių varžybas ginti LIETUVOS garbę. Dabar, po beveik metus trukusių nežmoniškų išbandymų, Deividas pagaliau gavo leidimą tai daryti. Tik jau su kita partnere.

Tiesa, žaviosios amerikietės vieną blogą darbą atliko, pačios to net nesuvokdamos. Jos atskleidė mūsų šalies vadovės neryžtingumą, jos patarėjų nekompetenciją, Kūno kultūros ir sporto departamento vadovybės abejingumą. Tik Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Čiuožimo federacija nuo pat pradžių visomis išgalėmis gynė savo olimpiečio interesus. Sporto ministras tuo metu stovėjo po medžiu ir laukė, kuo viskas baigsis.

Kaip šiemet jautėsi Deividas ir Isabella, nustumti į visišką nežinią? Kaip tokią nepagarbą sportininkams vertino už Atlanto su jais dirbantis Igoris Špilbandas? Iki šiol nesuvokiu, kaip ledo šokėjai visus tuos mėnesius sugebėjo išsaugoti viltį.

Sporte man visada labiausiai rūpi atletas ir treneris: beprotiškai sunkus jų kelias į pergales, užgriuvusios šlovės lemiami išbandymai. Čia, kaip ir teatre, aplink pačius talentingiausius nuolat kunkuliuoja intrigos, aistros: pavydas, godumas, apgaulė, išdavystė. Rašantiesiems tai - neišsemiami klodai. Taip nejučia ir tampame nuolankiais sporto tarnais. Arba netampame.

Tik niekada nepamirškime: sportininkas ir treneris yra gyvi žmonės, o pralaimėjimas - ne nusikaltimas. Toks ir buvo mano atsakymas LŽ viešėjusiems jauniems žmonėms, kurie nekantravo išgirsti, kas yra svarbiausia sporto žurnalistikoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"