TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Špyga kišenėje – ne tik anekdotas

2016 03 16 6:00

„Svobodos“ radijas kartkartėmis duoda pasiklausyti, kaip laisve džiaugiasi pensininkė rusė: „Kur noriu, ten einu, ką noriu, tą valgau...“ Kai jos klausiausi šiemet Sankt Peterburge, kai rublis smuko žemiau „dugno“, mano bičiulė rusė, irgi pensininkė, sarkastiškai pasišaipė: „Kažin, ką ji ten dabar bepavalgo iš tos savo pensijos. Nebent duonos be sviesto su arbata be cukraus...“

O ką? Aš irgi arbatą geriu be cukraus. Taip skaniau, o laisvė čia niekuo dėta. Ir apskritai, ar laisvė ir demokratija matuojama skrandžiu?

Jei atsitiktų taip, kad Lietuvos žiniasklaidoje būtų leidžiama skelbti tik tą nuomonę, kuri kritikuoja Rusiją ar įvairias esamas ar išsigalvotas homo sovieticus liekanas lietuvių gyvenime bei sąmonėje, o Vakarų visuomenės ir jų lyderių kritika bei lietuviško patriotizmo sklaida būtų ignoruojama, net draudžiama, ar tuomet galėtume Lietuvą laikyti demokratine valstybe? Vargu...

Tačiau juk tam tikrų „nuomonių filtravimo“ apraiškų jau galima aptikti... Pavyzdžiui, TV ekranuose senokai nematyti, radijo eteryje negirdėti filosofų Vytauto Radžvilo, Daivos Tamošaitytės ar Arvydo Šliogerio. Gal jie patys to nenori? O gal veikia bežodis susitarimas jų nekalbinti? Juk ne paslaptis, kad jie dažnai itin kritiškai vertina šiandienos Lietuvą, jos valdžią, visuomenę. Gal jie meluoja? Bet turint tokią valdžią – virtuoziškai meluojančius ministrus, merus – nebėra reikalo meluoti nei filosofams, nei kitiems intelektualams...

Tačiau ir intelektualai visko prišneka. Tik susigaudyti, kada jie nuoširdžiai klysta, o kada, mandagiau tariant, žaidžia faktais, nėra paprasta. Štai Vladimiro Putino Rusija. Kokia jos ateities perspektyva? Kad V. Putinas atsipeikėtų ir pakeistų savo politiką, faktiškai nėra jokios vilties. O ar atsipeikės tos šalies visuomenė ir kada ji atsipeikės? Iš arčiau susipažinus su ta visuomene, įspūdis slegiantis: opozicija išblaškyta, aktyviai besispyriojančiųjų liko tik saujelė. Su tokia saujele – tik balandžius lesinti, bet į kietą ir tvirtą kumštį jos nesugniauši. O V. Putinas juk ne balandis... Todėl trokštantieji permainų linkę laukti kokio nors postūmio iš išorės, kuris pakeistų Rusijos politinio lauko konfigūraciją ir, svarbiausia – veiksmui pažadintų tuos, kuriuos užhipnotizavo Kremliaus propaganda.

Tačiau tokią Rusiją mato anaiptol ne visi, ir sunku pasakyti, kieno regėjimas geresnis. Rusijos ekspertu laikomas profesorius Tomas Venclova prisimena ir mums primena tuos šimtatūkstantinius mitingus Maskvoje ir Leningrade, skanduojančius „Laisvę Lietuvai“ ir apskritai Baltijos šalims. Jis tikina, kad netrukus Rusijoje vėl subanguos marios žmonių, trokštančių pakeisti V. Putino režimą. Ar gerbiamasis profesorius nebus supainiojęs Dievo dovanos su kiaušiniene?

Teisybė, sovietmečiu atvirų disidentų, jeigu skaičiuotume galvas, buvo mažiau nei šiandieninės opozicijos V. Putinui. Bet ir aktyviai palaikančiųjų sovietinį režimą anuomet buvo keliskart, jei ne keliasdešimt kartų mažiau nei šiandien esama V. Putino rėmėjų.

Didžiąją sovietų Rusijos ir kitų, ypač vakarinių Sovietų Sąjungos respublikų gyventojų dalį sudarė žmonės „su špygomis kišenėse“, nusivylę sovietiniu socializmu ir tik laukiantys progos atvirai savo nusivylimą išlieti. Būtent jie, sulaukę progos, visa savo nestruktūruota, ideologiškai išdrikusia mase prisišliejo prie disidentų ir taip suteikė jiems jėgos, kurios pakako SSRS sugriauti.

Šiandien Rusijoje špygų kišenėse niekas nelaiko. Yra keletas tūkstančių opozicionierių, atvirai rodančių špygas valdžiai, bet tai ir viskas. Likusi masė gyventojų opozicijos ir galimų permainų bijo labiau nei V. Putino vykdomos agresyviai šovinistinės politikos. Todėl nesistebėkime, jei jie džiaugsmingais „Urraaa!“ pasitiks Geležinio Felikso – Felikso Dzeržinskio paminklo grąžinimą į buvusią „vadavietę“, į Lubiankos aikštę, iš kur į Rusiją ir kitas SSRS tautas tvino raudonasis teroras.

Taigi, kartais ir špyga kišenėje tampa ginklu, jei pilietis į kišenę, be špygos, daugiau neturi ko dėti – nei duonos, nei vilties...

Atsiminkite tai, vienos skurdžiausių Europos Sąjungos šalies politikai ir vadai!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"