TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Stabdyti Herostratą!

2015 07 22 6:00

Daugiau kaip prieš 2 tūkst. metų nevisavertiškumo kamuojamas kurpius (pasak kitų šaltinių – turgaus prekeivis) Herostratas, siekdamas kaip nors išgarsėti, Efese (dabartinėje Turkijoje) sudegino didingą Artemidės šventovę. Ambicingas žmogelis, nesugebėdamas nieko geresnio, nutarė, kad bloga šlovė – vis tiek šlovė. O bloga daryti, kaip žinoma, kur kas lengviau, nei sukurti ką nors didinga, įsimintina ir amžininkams, ir palikuonims...

Nuo to laiko garbėtroškas, kurie norėdami išgarsėti griebiasi nusikaltimo, vadina herostratais. Ir nors teisėjas Kleonas buvo priėmęs nuosprendį ištrinti Herostrato vardą iš atminties ir iš istorijos, jo amžininkas istorikas Theopompas vis dėlto įtraukė tą vardą į savo darbus.

Beje, liguistai ambicingų asmenybių, kurios siekdamos išgarsėti užsimoja sunaikinti meno šedevrus ar apjuodinti visuotinę pagarbą nusipelniusius žmones, netrūko visais laikais. Gausiai jų užderėjo ir Lietuvoje, ypač po Sąjūdžio pergalės. Šlovės trokštantiems žmogeliams, nenusipelniusiems Sąjūdžio ideologinių, kultūrinių lyderių garbės, neliko nieko kita, tik žeminti, juodinti, šmeižti tautos lyderius, istorinius autoritetus – Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Justiną Marcinkevičių.

Tai, kad užsimota prieš tuos, kurie jau ilsisi ramybėje, liudija ypatingą lietuviškųjų herostratų menkystę. O gal kaip tik to – perspjauti Herostratą – dabar ir siekia keista trijulė: eiliuojantis literatas Rimantas Kmita, poeto nuo partinio funkcionieriaus, propagandos formuotojo neskirianti Nerija Putinaitė, moraliniuose sąvartynuose populiarumo ieškantis reporteris Mindaugas Jackevičius, po viena antrašte surinkęs abu anksčiau minėtuosius. Visiems jiems ramybės neduoda tautos meilė ir pagarba Just. Marcinkevičiaus asmeniui bei kūrybai, kuri jei ką ir „formavo“, tai nebent Meilę. Meilę Tėvynei, gimtajai žemei ir kalbai, meilę motinai ir tautai...

Toks Marcinkevičius, beje, itin nepatiko sovietų ideologams. „Perestroikos“ išvakarėse Rusijos savaitraštyje „Sovetskaja kultura“ pasirodė didžiulis straipsnis, kuriame buvo liaupsinamas kažkoks kalmukų poetas ir dar pora kitų autonominių bei sąjunginių respublikų rašytojų, kuriančių ne gimtąja, o rusų kalba. Buvo džiaugiamasi, jog tokiu keliu einant greit visos tautos susilietų į vieną didžią tautą..., jei jų nestabdytų talentingas lietuvių poetas Just. Marcinkevičius, kuris nesupranta didžios rusų kalbos misijos ir užsispyrusiai kuria lietuvių kalba. Beje, rašyti kurios nors „didžios“ tautos – anglų, rusų, prancūzų – kalba kiek anksčiau poetą buvo kreipęs ir garsus prancūzų rašytojas Jeanas-Paulis Sartre'as...

Panašios ir kitos nesąmonės mane taip “užvedė“, jog neištvėriau ir parašiau atsakomąjį straipsnį, gindama nacionalinių poetų, rašytojų teisę kurti gimtąja kalba. Anais laikais redakcijos buvo mandagios. Netrukus gavau atsakymą, kad diskusija ta tema jau baigta, ir mano straipsnio spausdinti nebėra galimybės. O dar po pusmečio, paskelbus „perestroiką“, ta pati redaktorė vėl man parašė, atsiprašinėjo, kad atmetė mano straipsnį, atseit, atleiskit, toks buvo laikas, o dabar – kviečiame, rašykite, bendradarbiaukime. Bet tuomet jau aš nebenorėjau bendradarbiauti...

Nesu literatė, esu skaitytoja. Ir jei kas užgriebia širdį, dalijuosi tuo su kitais. Toks poreikis dalytis buvo iškilęs 1991 metų sausio 15 dieną, kai po tragiškų Sausio 13-osios įvykių, kuriuose atsidūrėme su grupele leningradiečių, tarp kurių buvo keletas Lensovieto (Leningrado liaudies deputatų tarybos) deputatų, buvo sukviestas neeilinis Lensovieto posėdis SSRS vyriausybės agresijai prieš Lietuvą įvertinti.

Ryžausi kalbėti. Labai jaudinausi, sukau galvą, kaip įtaigiau perduoti tuos jausmus, kuriais vadovavosi mūsų, lietuvių, tauta, beginklė, plikomis rankomis stojusi prieš Kremliaus siųstus šarvuočius. Ir tada į pagalbą atėjo Just. Marcinkevičiaus poezija. Negrabiai (juk ne vertėja esu) didžiulei auditorijai verčiau jo žodžius apie neišnaikinamą mažos tautos norą išlikti, atsispirti didelės tautos prievartai...

Nežinau, ar mano oratoriniai „gebėjimai“ (hmm...), ar įtaigūs Just. Marcinkevičiaus žodžiai įtikino margą auditoriją, bet po audringų mano kalbą lydėjusių ovacijų iš 400 posėdyje dalyvavusių deputatų tik 40 komunistų frakcijos atstovų susilaikė, o visi kiti vieningai pasmerkė agresiją prieš Lietuvos respubliką. Ir tai Rusijoje buvo vienintelis toks nuosprendis.

O juk panašius prisiminimus, kai sunkią Lietuvai minutę į mitingus, į kovą už laisvę pakilusios tautos dvasią stiprino ne kmitų ir putinaičių rašliavos (tokių netrūko ir Sąjūdžio laikais), bet jų niekinamo Just. Marcinkevičiaus eilės, savo širdyse saugo tūkstančiai sąjūdininkų ir jiems prijaučiančių žmonių. Ir tik riboto akiračio modernistai nepajėgia peržengti kelių oficialių, užsakomųjų Just. Marcinkevičiaus kalbų ar eilėraščių, nepajėgia pakilti virš jų ir aprėpti, įvertinti viso likusio didžiulio poetinio palikimo, maitinusio, gaivinusio lietuvybės dvasią. Jei jie būtų tikri skaitytojai, sužinotų, kad daug anksčiau ir už juos, ir už venclovas su štromais pats Just. Marcinkevičius skaudžiai atvirai įvertino anuos, konjunktūrinius savo rašinius: „Ir vėl iliustruotame žurnale radau savo eilėraštį, parašytą bene prieš 26 metus, žalioje jaunystėje. Silpną, menką, konjunktūrinį, dėl kurio ir šiandien nesmagu. /.../ Tai brokas, kuris mirė net negimęs. Kam reikėjo vėl jį ištraukti į dienos šviesą? Tarytum kažkas norėtų sukompromituoti jo autorių...“

Ne „kažkas“, Herostratai...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"