TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Stebuklinga akistata

2015 02 14 6:00

Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ 

Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti.“ O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.

Iš Evangelijos pagal Morkų

Gal jau imtum nervintis, priekaištauti, kad iš Evangelijos štai ir vėl pasigirsta stebuklo istorija. Antrą sekmadienį paeiliui. Mūsų laikais stebuklų reklama veikiau sudrumsčia tikėjimą, negu jį stiprina ir palaiko. Bet apsižvalgau ir nusiraminu: viskas čia savo vietoje. Kol aplinkui dar šiek tiek žiemos karalystės, nebus per daug stebuklų. Iki Užgavėnių pats tikriausias gražių, stebuklingų istorijų metas. Žiema šaukiasi kito pasaulio, šiltesnio ir meilesnio. Žiema ir pati kuria pasakas mažiems ir dideliems, ji tarsi paleidžia mumyse tą svajonių ir fantazijų variklį.

Bet kaip čia dabar galima lyginti Evangeliją ir pasakas? Dievo žodį, įkvėptą Šv. Dvasios, ir tai, ką pagimdo žmogaus vaizduotė. Tikrai nesulyginami dalykai. Tačiau, kalbėdami apie Viešpatį ir jo darbus, vis tiek neišvengsime pasakos skonio. Dieviškasis pasaulis pernelyg nuostabus ir paslaptingas, kad galėtume jį perteikti faktų ir skaičių kalba. Jis ieško mumyse tos vietos, kur įmanoma priimti neįmanomus dalykus, kur atsiranda mintis apie žemiškų dėsnių sustabdymą ir apie jėgą, kuri pranoksta žemiškas jėgas.

Ar galėtume be tokio nusiteikimo klausytis apie Jėzaus padarytus stebuklus? Jie provokuoja ir provokuoja įsitikinimą, jog mūsų istorijos, su visu geru ir blogu jų turiniu, ima ir atsitrenkia į tam tikrą „neįmanomybės įmanomybę“. Į kitus dėsnius ir kitų jėgų veikimą. Atsitrenkia Kristuje Jėzuje, kaip sakytų apaštalas Paulius. Iš susitikimo su juo, iš užsimezgusio santykio randasi tai, ko nebuvo ir kas atrodė neįmanoma.

Evangelijose mane nuolat stulbina tai, kaip užuodžiamas Jėzus. Noras jį pamatyti ir paliesti greitesnis už plintančią stebukladario šlovę. Jėzus atpažįstamas netgi pagonių teritorijose, kur jis pasirodo pirmą sykį, kur niekam neturėtų per daug imponuoti kažkoks keliaujantis žydų mokytojas. Žmonių gyvenimai trokš stebuklingos akistatos su juo, trokš pridėti prie jo savo ligas, skausmą, nuodėmes, raupsus, demonų pančius. Nežinia iš kur nukritusi nuojauta, jog susitikus su šiuo asmeniu būtinai bus kitaip.

Nė kiek nestebina stebuklingos Jėzaus galios – jis juk Dievo Sūnus, galybių Viešpats. Stebina tai, kaip jis leidžiasi sugaunamas, palenkiamas į žmonių pusę, kartais net išnaudojamas. Jam nė motais, kad jį atakuojanti minia pilna prietarų, neišmanymo, užsispyrimo, kad ji prašo sau anaiptol ne dvasinių vertybių, kaip rekomenduotų koks kunigas. Prie jo nešama viskas, pačios bjauriausios ir beviltiškiausios situacijos. Net raupsai, kurie laikomi Dievo bausme ir prakeikimu. „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus remiamas prie sienos. Atimti ligą, kurią pats Dievas yra pasiuntęs? Bet jis pasiduoda, visada pasiduoda ir pasiduos. Jis išlaiko absoliutaus gailestingumo egzaminą. Jį reikia remti prie sienos. Ta viltimi, kurią sužadino jo pasirodymas. Žodžiais, kuriuos jis yra ištaręs. Meile, kuri jau blykstelėjo jam iš akių. Kristuje Jėzuje Dievas neatlaiko mūsų pagalbos šauksmo. Net prieštaraudamas religijos įstatymui ir tradicijoms, rizikuodamas savo prestižu, jis eis ir gydys, eis ir vaduos iš demonų, eis ir skelbs nuodėmių atleidimą.

Vienintelio dalyko Evangelijoje niekada nepamatysi atnešto prie Jėzaus kojų – tai žmogiškos puikybės, pasitenkinimo savimi, tariamo teisumo ir šventumo rinkinio. Tam, kuris ateina pas Jėzų atsiimti apdovanojimo už savo nuopelnus, pateikiami reikalavimai, kurių niekaip neįvykdysi. Kad antrasis atėjimas būtų tuščiomis rankomis ir sugraudinta širdimi. Kad būtų einama ne iš pertekliaus, bet iš stokos, iš silpnumo, iš nevilties. Reikalavimai susimokėti Evangelijoje visada baigiasi nesėkme. Bet nė vienas nevertumo ir nepajėgumo išpažinimas nėra atstumtas Viešpaties.

Kad visa tai nebūtų tik retorika, prašyte prašosi pavyzdžiai, kaip kartojasi evangeliniai stebuklai, kaip gydanti Jėzaus galia ir šiandien veikia pasaulyje. Bet niekas kitas neduos to tikrumo, tik mes patys. Po šios išgydymo istorijos man didžiausiu stebuklu, didžiausiu Jėzaus galios įrodymu būtų ne faktai ir liudijimai, bet nepaliaujamas žmogaus ėjimas prie Jėzaus. Jo trauka. Jam po kojų sudėtos ligų ir nuodėmių naštos. Jei nori, jis gali padaryti, kad būtų kitaip. Ir jis padaro. Nepaisydamas nieko.

Žemėje nuostabiai tebesilaiko viltis, kad iš susidūrimo su Jėzumi kyla gailestingumo ir meilės banga, kuri laiduoja, kad pasaka kažin kaip virs tikrove. Apie visa tai vargu ar drįstume svajoti ir kalbėti, jeigu bent sykį nebūtume atsidūręs toje vietoje, kur Jėzaus galybė perrašo žmogaus likimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"