TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Stebuklinga patvorių žolė

2015 05 09 6:00

Močiutė Elžbieta, sulaukusi savo mielo gegužio (gegužio, gegužio! – jokios dar ne gegužės), įrengdavo naminį altorėlį, prie kurio vakarais kalbėdavo gražiausią pasaulyje maldą – Švenčiausiosios Mergelės Marijos litaniją.

Paveikslą atstodavo atvirukas, atkeliavęs iš Amerikos, – itališkos Madonos reprodukcija. Bet svarbiausi buvo puošybos elementai – iš abiejų pusių pastatytose stiklinaitėse žiedai keisdavo žiedus. Iš pagriovių, pakrūmių ir krūmų, iš kiemo, iš darželio. Pirmosios plukės, neilgai tveriančios purienos, raktažolės, ievos, pakalnutės, burbuliai, žydrės... Visas žydėjimas Marijai.

Tada ir suskambo kita, paraleli litanija – iš augalų, jų liaudiškų pavadinimų, ne mažiau persmelktų Dievo ir Marijos malonėmis, angelais ir šventaisiais.

Švento Petro rakteliai. Atrakinkite dangų. Ir visa buvo atrakinta, atvira – kaip visos durys senajame kaime.

Jurgio raktai. Atrakinkite – ką? Žemę, tikriausiai.

Angelo skambučiai, kam jūs skambinate? Išskambinkite ščaslyvą smertį.

Matkibožiai, kas čia per pavadinimas? Ogi patys tikriausi Dievo motinos, matkos boskos, žiedai, lieknosios plukės: jų siluetas iš tiesų primena nuolankią Dievo Motinos povyzą (na, bent jau apsiausto klostę, linkį), vaizduojamą idealizuotose (karamelizuotose?) liaudiško pamaldumo paskatintose vizijose.

*

Vasaros rytą atidarydavai duris ir žengdavai tiesiai į Dievo vaistinę. Kieme, prie pat laiptų, – plačialapių gysločių ir žąsinių sidabražolių kolonijos. Ak, tai ir tikrieji, moksliniai, žolių vardai – iš dviejų žodžių, kaip ir anos litanijos invokacijos?

Gysločiai, aš jūsų dabar pasigendu. Iškėlėt savo žiedynstiebius – tikras piligrimų lazdas – ir iškeliavot? Keleiviai, keliauninkai. Pakeleiviai?

Turėčiau kreiptis ir į daugelį kitų.

Per vasaros atostogas reikėdavo pririnkti kelis kilogramus vaistažolių. Tauragnų vidurinė mokykla žūtbūt privalėdavo įrodyti, kad kraštas, šitiek daug davęs Eugenijai Šimkūnaitei, tęsia žoliavimo tradicijas. Nesunku buvo tai padaryti: kiemuose – ir takažolė, ir kraujažolė, ir ugniažolė, ir tramažolė. Tiesa, ne visas supirkdavo, o su abiem pastarosiomis iš viso reikėjo kuo atsargiau.

*

Kai jau pradėjo skambėti lotyniškieji vardai, išsivyniojo erezijos ir maištai. Humulus lupulus. Glechoma hederacea. Hypericum perforatum. Perforuota, perkirpta, perkirsta! Atropa belladonna. Užnuodyta! Sirenų dainomis, provokacijomis ir paradoksais, paradoksais.

Kas tik nekibo ir neaiškino, kokių tik sėklų neišplatinta. Ir išklampoti iki kelių mirties ir šėtono pasauliai – su mąstytojais, rašytojais, režisieriais, ekscentrikais, keistuoliais ir kitais, kurie mums nereikalingi. Vardai ir pavardės – dar viena invokacijų rūšis. Turėčiau kreiptis. Būtinai kreipsiuosi.

O apie nereikalingumą svarstė viena iš nelaimingųjų Federico Fellinio herojų, priėjusi ribinę situaciją, akimirksniu įsimąsčiusi į akmenuką: jeigu ir tokio daikto esama, vadinasi, kam nors jis reikalingas. Negali būti, kad niekam nebūtų.

Įsikibti, kad visai nenublokštų. Arba nublokštų kartu su juo.

Ak, F. Fellinis? Tas dar vienas cirkininkas?

Taip ir bėga dienos po margu cirko kupolu.

Su nuotykiais, žinoma. Pavyzdžiui, nuotykis atsistoti Perudžos pinakotekoje priešais Madoną iš anų gegužinių pamaldų atviruko. Umbrijos tapybos mokykla, didis grožis. Bet – jokių didelių jausmų, ašarų krioklio nei tolimų asociacijų su žole, basomis kojomis.

Ir jeigu kada nors grįšiu prie vaikystės tikėjimo, kada tiesiogiai, akimirksniu, be jokių „Dolce & Gabbana“ parfumais dvelkiančių tarpininkų, buvo galima susijungti ir bendrauti su Jėzaus širdimi, su Marijos širdimi (tie senoviniai paveikslai, rodantys į širdis – ne šiaip sau rodmenys), su kokiais nori šventaisiais (ABC: Agota, Barbora, Cecilija...); jei kada nors grįšiu prie tokio tikėjimo, kurio nusipurtyta ieškant aštresnių modernybės pojūčių; tokio tikėjimo, kur iš tiesų daug kas sentimentalu, seilėta, morengo konsistencijos ir flamingo spalvos, nors guodžia bei sotina ir yra suprantama, kaip ir Šventoji Dvasia virš sodų, darželių, pamiškių; jeigu kada nors grįšiu, tai bus didžioji pergalė didžiajame kare. Iš kažkur, iš Poa nemoralis, iškils invokacija, kažkam reikalinga.

Bus, iškils. Būsimasis laikas, pasak Giedrės Kaukaitės, geras daiktas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"