Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Steponas Batoras atsiima namą

 
2017 04 27 6:00

Mes nežinome, ar didysis kunigaikštis ir karalius tebeturi tiesioginių palikuonių, kurie pretenduotų į galingus pastatus Vilniuje. Ar kadaise bendrą Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istorinį dinastinį paveldą jie galėtų nūnai aiškinti kaip šeimos palikimą ir šio juridinio asmens fizinę nuosavybę? Gal ir ne, tikėkimės, kad ne.

Tačiau nebūkim tikri dėl Stepono Batoro įsteigtojo Vilniaus universiteto kai kurių šiandieninių pastatų. Gali paaiškėti, kad Batoro universitetas, kaip institucija, tūluose popieriuose vis dar egzistuoja, ir būrelis buvusių prieš 70 metų garbingų profesorių paliko akademinių palikuonių, kurie pretenduoja, tarkime, į buvusio Vinco Kapsuko universiteto pastatus. Sudarius teisminį ar administracinį nuosavybinį ginčą tarp Stepono Batoro universiteto tęstinės veiklos puoselėtojų (kur nors plačiame pasaulyje) ir seniausiojo Lietuvos universiteto, tebeveikiančio šalies sostinėje Vilniuje (kur buvo įkurtas), pretendentai ginčininkai galėtų žengti pirmyn. Byla ant stalo, ir ji nukeliauja ne į kokį apylinkės teismą teisėjui Zaicevui, o į civilinių istorinių ginčų aukščiausią instanciją – LR finansų ministeriją. Taip atsitiko, užsienio pretendentams iš Gdansko pareiškus teises į pranciškonų buvusių istorinių pastatų kompleksą Vilniuje (mažuosius brolius, beje, įkurdino ir posesija aprūpino Lietuvos, o ne Dancigo, karalius Gediminas). Tačiau XX amžiaus lenkų okupacijos laikotarpiu miesto administracinis sprendimas – tegul vienuolynas priklauso Gdansko vienuoliams – nūnai paverstas Lietuvos Respublikos restitucine akcija ir šakota politine problema. Suvokime vis dėlto, kad tai ir ginčytinas didelio turto dalykas, ir toli siekiantis teisinis valstybinis precedentas. Kiek dar atsiras pastatų ir jų kompleksų, kurie įvairiais Lietuvos nelaimių laikotarpiais priklausė kokių nors valstybių juridiniams asmenims? Per daiktų įteisinimą bus įteisintos ir pačios okupacijos. Prisiminkime, kaip Maskva mėgindavo kalbėti apie savo sovietmečio „investicijas“.

Pranciškonų pastatai – lyg vienetinis, tačiau didžiulės reikšmės atvejis. Kažkas, gal patarėjai, žiūri kiek lengvabūdiškai.

Universiteto komplekso Senamiestyje turbūt neatiduosim Stepono Batoro brolijai, tačiau kodėl ne Jėzaus Draugijai? Ten būtų pirmasis teisėtas įgijėjas, nors vėliau ATR Edukacinė komisija ir dar kitokios valdžios nuspręsdavo kitaip.

Grįžtant prie Pranciškonų vienuolyno (ir bažnyčios) komplekso Vilniuje, regis, Aukščiausiasis Teismas 2013 metais yra galutinai nutaręs, jog pastatai priklauso Lietuvos valstybei. Ar vienas finansų ministras gali savo š. m. kovo 13-osios parašu, net Vyriausybei sutikus, tą turtą atiduoti kitai valstybei per joje ir iš jos plačiau veikiančią kongregaciją? Kas nutarė, kad brolių Pranciškonų provincija su centru Gdanske yra Lietuvos – Lietuvos katalikų bažnyčios dalis? Atrodo, lyg būtų veikiau priešingai, nors restitucija taikyta ne Gdansko arba Lenkijos, o Lietuvos katalikų bažnyčiai.

Kažkas pakrikę Lietuvos karalystėje. Reikia teisinei, konstitucinei ir bažnytinei valdžioms bent susirinkti prie vieno stalo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"