TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Strateguotojai

2015 02 18 6:00

1994, 1997, 2002, 2007, 2012-ieji… Tai datos, kurias sieja vienas žodis - strategija. Kas trejus ar penkerius metus yra tvirtinamos vis naujos energetikos strategijos ir kiekviena 20-50-čiai metų veda vis kitais keliais ir kitomis kryptimis.

Energetikos ministras prieš kelias dienas pranešė džiugią žinią: šių metų rudenį turėtų būti patvirtinta nauja energetikos strategija. Taigi strategijų sąrašas pasipildys jau šeštu įrašu, žyminčiu 2015-uosius. Tik ar kas nors nuo to pasikeis?

1994-ųjų, pirmosios strategijos, vienas svarbiausių uždavinių buvo iki 1996 metų apsispręsti, ar Lietuva, uždarius Ignalinos atominę elektrinę (AE) 2024-aisiais, liks branduolinės energetikos valstybė, ir atsižvelgiant į tai orientuoti tolesnę valstybės energetikos politiką. Neapsispręsta iki šiol, nors Ignalinos AE jau beveik dešimtmetį neveikia ir akyse virsta laužu. O kiekvienoje strategijoje vis kartojama: „Jeigu atominė elektrinė bus pastatyta, tai... O jeigu nebus, tai...“

Kol dėl to neapsispręsta visuotiniu mastu, savo pozicijas kone kasmet keičia ir partijos - nelygu kuri stoja prie vairo. Antai prieš pat Lietuvai tampant Europos Sąjungos (ES) nare tai, kad mūsų šalis nebus branduolinės energetikos valstybė, nes branduolinė energetika lyg ir prieštarautų ES nuostatoms, buvo įtvirtinta konservatorių pasiūlytoje rezoliucijoje, tačiau po kelerių metų tų pačių rezoliucijos kūrėjų pozicija apvirto aukštyn kojom, o Visagino AE projektas jų galvose tapo regioniniu projektu be partnerių paramos. Lyg nebūtų referendumo, lyg nebūtų Argentinos, Bulgarijos, Rumunijos pavyzdžių, vaizdžiai rodančių, kad ekonomiškai silpnoms valstybėms tokie dideli projektai yra per sunkūs, kai juose nedalyvauja regioniniai partneriai. Dabar vėl - "jeigu Švedija atsisakytų branduolinės energetikos, būtų prasminga grįžti prie Visagino AE projekto". O gal ir ne.

Kiekvienos Vyriausybės garbės ir šaunumo reikalu tapo sukurti savo energetikos strategiją ir užmiršti senąją. Užduotis lengva, nes nė viename tokiame dokumente nenurodomas atsakingas koordinatorius, todėl niekas už nenuveiktus planuotus darbus ir neatsako.

Kai aiškios ilgalaikės perspektyvos nėra, tarsi logiška kas trejus ar penkerius metus įvertinti susiklosčiusią padėtį sektoriuje ir pagal tai brėžti naujus artimiausius planus. Juk įvykdyta bent viena didžiulė valstybinė investicija - pastatytas suskystintų gamtinių dujų terminalas, pradėta elektros jungtis su Švedija, lyg ir bręsta jungtis su Lenkija.

Tarsi būtų ką strateguoti, juolab kad terminalas, pastatytas kaip nepriklausomybės nuo „Gazprom“ garantas, tampa ir nemenka bėda, dargi planuojant ir dujų jungtį į Lenkiją. Objektas yra, o ką su juo daryti? Dujų vartojimui mažėjant ne tik pramonėje, bet ir dėl demografinių pokyčių buityje, rimta grėsme tampa perteklius. O čia dar kone visuotinis šildymo sektoriaus perorientavimas prie biokuro. Specialistai skaičiuoja, kad, nutiesus gamtinių dujų vamzdį iki Lenkijos, dujų pasiūla galėtų 7–8 kartus viršyti Lietuvos poreikius. To tikrai reikia?

Atrodo, kad susitarti su kaimynais dėl bendrų projektų dar negreitai pavyks. Tokie pokalbiai su Latvija ir Estija vis primena Ezopo pasakėčią apie lydeką, gulbę ir vėžį, sumaniusius patraukti vežimą. Jau stovint dujų terminalui Klaipėdoje, latviai pradeda svarstyti, kad ir patiems būtų pravartu alternatyvių šaltinių pripildyti Inčukalno saugyklas - be abejo, patiems, ne per Klaipėdos terminalą, kurį Lietuva tarsi jau norėtų laikyti regioniniu projektu. Prieš keletą metų nebuvo įsiklausyta į, atrodytų, racionalų Latvijos pasiūlymą sujungti visų trijų Baltijos valstybių elektros perdavimo bendroves į vieną. Dar rengiant 2007 metų strategiją buvo šovusi puiki mintis, siekiant išnaudoti visų Baltijos valstybių turimą infrastruktūrą, sukurti bendrą regiono energetikos strategiją. Tokia buvo sukurta Lietuvos energetikos institute, savų minčių turėjo ir latviai bei estai, tačiau prie apskritojo stalo taip ir nesusėsta.

O ekonomikos ir energetikos profesionalai vis kartoja: nepateisinama, kai prieš planuojant dideles investicijas į ekonomikos krauju laikomą energetikos sektorių neanalizuojama, neprognozuojama, nemodeliuojama, todėl ir visose ankstesnėse strategijose prie nurodomų skaičių visada buvo „daug klaustukų“.

Energetikos ūkyje dabar laikinas sąstingis, skatinamas energijai imlios pramonės lėtėjimo ir demografinių dalykų, tačiau mokslininkai drąsiai prognozuoja naują proveržį ir Lietuvoje. Jo gali tekti palūkėti, tačiau jam ruoštis reikia ir kuriant bei įtvirtinant ilgalaikes strategijas, kad atėjus laikui nebūtų vėlu. Prognozės grindžiamos modernaus pasaulio patirtimi: gausėjant energiją taupančių technologijų, sutaupomas lėšas pramonė investuoja į gamybos plėtrą, o gyventojai ir paslaugų įmonės - į energiją naudojančius prietaisus ir elektroniką. Ar bent rengiama jau šeštoji energetikos strategija galų gale nubrėš konkrečią Lietuvos energetikos plėtros kryptį, į kurią orientuojantis būtų derinami ir viso regiono, ir atskirų energetikos šakų veiksmai? Kai neapsispręsta dėl pamatinių energijos išteklių, kiekvienas toks naujas dokumentas jau kitą dieną virsta tik varnele Vyriausybės veiklos sąraše.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"