TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Su istorija verta draugauti

2013 01 15 5:27

Klausantis kai kurių iš verslo į politiką atėjusių veikėjų svarstymų gali susidaryti įspūdis, kad humanitariniai mokslai ir jiems atstovaujantys mokslininkai - lyg akmuo ant lieso valstybės biudžeto kaklo, traukiantis jį į krizę.

Todėl kiekviena nauja Vyriausybė pirmiausia puola "optimizuoti" šios gyvenimo srities, apkarpydama lėšas, ribodama humanitarų žinių, tyrimų rezultatų taikymą priimant sprendimus, o vadovavimą pavesdama atsitiktinai iš partinių kadrų "kaladės" išpeštiems asmenims.

Tokio elgesio rezultatai bado akis. Ypač istorijos ignoravimas.

Po rinkimų atsiradusių aistrų sūkuryje, valdžios koalicijų dėlionėse ir rietenose tarp partijų mažai kas prisimena, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos visuomenė jau sprendė analogiškas problemas ir kad protingesniems šiandienos politikams labai praverstų anų dienų patirtis.

Atsižvelgdama į istorinio momento aktualijas, rekomenduočiau Audronės Žemaitytės-Veilentienės tyrimą "Lyderio problema parlamentinėje valstybėje. Seimo frakcijų vadovai parlamentinės krizės laikotarpiu 1926 metais", kuriame bandoma išsiaiškinti, ar buvo galima užkirsti kelią kariniam perversmui.

1926-aisiais į Seimą, be 22 Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos narių, pateko dar šešių partijų atstovai ir 3 žydų, 4 lenkų, 6 klaipėdiečių bei vokiečių atstovai, todėl Vyriausybę ėmė formuoti daugiausia vietų Seime gavę valstiečiai liaudininkai. Dėl įsisenėjusios politinės nesantaikos ir šmeižto rinkimų kampanijos metu (kaip tai mums pažįstama!) jie negalėjo sudaryti koalicijos su krikščionių demokratų bloko frakcijomis, todėl buvo suformuota koalicija su skirtingų programų ir interesų politiniais partneriais -socialdemokratais ir tautinėmis mažumomis.

Ministrų kabinetui ėmęs vadovauti Mykolas Sleževičius pakeitė šiame poste krikščionių demokratų lyderį Mykolą Krupavičių. Šis, nepripažindamas savo kaltės dėl pralaimėjimo, nurodė kitas priežastis: visuomenės politinis nenusistovėjimas ir nepakankamas susiorientavimas partijų siekiuose; nežabota, padorumo ir valstybingumo ribas peržengusi kairiųjų ir tautinių mažumų prieš rinkimus vykdyta agitacija, finansinė krizė.

Negalima nepažymėti, kad šios priežastys stebėtinai gajos ir aktualios šiandien, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderį Vyriausybės vadovo poste pakeitė socialdemokratas.

Su mūsų dienomis siejasi, pavyzdžiui, ir M.Krupavičiaus įžvalga, jog koalicinė M.Sleževičiaus Vyriausybė turėsianti tenkinti visus savo sąjungininkų ir lenkų frakcijos reikalavimus, nes kitaip neturės daugumos palaikymo. Jo būgštavimai netrukus pasitvirtino. 1926 metų birželio 17 dieną buvo priimtas įstatymas dėl karo padėties panaikinimo. Taip padaryta didelė klaida užsienio politikoje, nes pirmą kartą buvo pripažinta, kad už demarkacijos linijos yra Lenkija, o ne okupuotos Lietuvos žemės.

Krikščionių demokratų atstovai, kaip aiškėja iš A.Žemaitytės- Veilentienės tyrimo, įžvelgė Vyriausybės klaidų ir dėl Klaipėdos krašto. Pastebėta, kad Klaipėdos krašte lietuvių kalbos mokymas beveik lygus nuliui, stinga lietuvių kalbos mokytojų, o Lietuvos skirta valdžia toleruoja vietinės valdžios daromus Klaipėdos konvencijos pažeidimus, kenkdama lietuvių tautos interesams.

Nesnaudė anuomet ir kaimyninių valstybių agentai. SSRS pasiuntinybė aktyviai kišosi į Lietuvos vidaus politiką, siekdama susilpninti krikščionių demokratų įtaką, nes bijojo, kad Lietuva susitars su Lenkija. Pasiuntinybė bendravo su tautininkų lyderiais, o liaudininkų laikraščiui suteikdavo krikščionis demokratus kompromituojančios medžiagos.

Vėliau savo atsiminimuose M.Krupavičius rašė, kad paskelbus rinkimų rezultatus pas jį į Žemės ūkio ministeriją atėjo Antanas Merkys, tuometis Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas, ir įkalbinėjo neperleisti valdžios liaudininkams, nes jie sugriausią valstybę ir atiduosią ją bolševikams. A.Merkys tikino, kad tautininkų ir krikščionių koalicija yra labai natūrali, nes šios dvi partijos į daugelį valstybės reikalų žiūrinčios vienodai.

Dauguma tapę liaudininkai ir socialdemokratai, pajutę savo galią, diktavo savo sąlygas. Kairiųjų Vyriausybė, vykdydama reformas, visiškai neatsižvelgė nei į opozicijos, nei į visuomenės nuomonę ir ne tiek siekė įgyvendinti demokratines programas, kiek stengėsi pakirsti krikščionių demokratų įtaką šalyje.

Tokia partinėmis ambicijomis grindžiama koalicija negalėjo būti ilgalaikė. Nuo partijų lyderių valstybinio darbo patirties, jų gebėjimo kartu dirbti Seime, tolerancijos politiniams oponentams ir požiūrio į visuomenės nuomonę priklausė ir tebepriklauso ne tik Seimo, bet ir demokratinės santvarkos, valstybės likimas. Anuometinė koalicija baigė liūdnai - gruodžio 17 dieną Seimo posėdį nutraukė įsiveržę karininkai.

Tyrimo autorės nuomone, po ilgų okupacijos metų atsiradusioje valstybėje nebuvo demokratijos tradicijų, parlamentinio darbo patirties, todėl partinės ir ideologinės ambicijos buvo iškeliamos aukščiau už valstybės interesus.

Labai naudinga ir aktuali išvada, liudijanti, jog politikams ir visuomenei norint daryti mažiau politinių klaidų su istorija verta draugauti.

Kuo šiandieninė padėtis skiriasi nuo anuometės? Nebent tuo, kad nesame tokia savarankiška ir nepriklausoma valstybė, kokia buvo anuometė Lietuva, o esame didelės Sąjungos dalis. Tad yra tikimybė, jog iki perversmo neprieisime.

Gerai tai ar blogai?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"