TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Suaugę žmonės pasakomis netiki

2014 10 07 6:00

Rudeniniai valstybės biudžeto projektų svarstymai kasmet sulaukia neką mažiau diskusijų viešojoje erdvėje nei Seimo posėdžių salėje. Praėjusią savaitę Vyriausybės patvirtintas biudžeto projektas kaip reta kritikuojamas už jo rengėjų optimizmą.

Kiekvienas žmogus, bent kiek besidomintis Lietuvos makroekonomikos eiga, vos dirstelėjęs į kelias pagrindines 2015 metų konsoliduoto valstybės biudžeto sandaros eilutes, iš karto daro išvadą: nieko gero. Be abejo, tai, kad biudžeto projekto rengėjai džiaugsmingai pranašauja 5,9 proc. didesnes nei šiemet konsoliduotas (valstybės ir savivaldybių biudžetų) pajamas, yra gražu, nors jos ir mažesnės už planuojamas išlaidas. Nieko gero dėl to, kad tokiais dalykais domisi suaugę ir išprusę žmonės, o jie, kaip žinoma, pasakomis netiki.

Stebint pastarojo meto ir Lietuvos, ir pasaulinės ekonomikos tendencijas, švelniai tariant, kelia abejonių svarbiausios prielaidos, dėl kurių galėtų tiek didėti valstybės biudžeto pajamos, juolab kad ir Europos Sąjungos parama lepins ne taip dosniai kaip ankstesniais laikotarpiais, ir Rusija bent iki kito pusmečio nesirengia atlapoti vartų europietiškoms maisto prekėms. Vadinasi, lieka „neišsemiami“ vidiniai rezervai. Gal tik prognozuojama 1,2 proc. vidutinė metinė infliacija galėtų būti artima realybei net ir pastaruosius keletą mėnesių stebimų defliacinių procesų stabdomos ES fone, jei iš tiesų būtų panaikintas lengvatinis PVM tarifas šildymui, sparčiai mažėtų nedarbas, jei geidžiamą rezultatą duotų alkoholio, tabako ir dyzelino akcizų didinimas, jei iš tikro beveik 6 proc. didėtų vidutinis darbo užmokestis.

Ar ne per daug abejotinų prielaidų optimizmui, jau nekalbant apie visiškai neprognozuojamus Rusijos veiksmus? Antai ir finansų analitikai nesutaria, ar iš tikrųjų reikia taip drastiškai naikinti PVM lengvatą centralizuotam šildymui. Tai, kad dabar tam tinkamas metas, mat šiek tiek atpigo šis kuras, atremiama kitais argumentais. Juk iš tikrųjų, padidėjus sąskaitoms už šildymą, rasis daugiau būsto savininkų, kuriems reikės kompensuoti didžiąją dalį šildymo sąskaitų ir taip prasiskolinusių savivaldybių lėšomis. Kiti, kurių pajamos dar neleis naudotis kompensacijomis, daugiau taupys juodai dienai vartojimo sąskaita, taip mažindami šalies ūkinės veiklos pajėgas. Dar labiau tikėtina, kad ketinimams naikinti PVM lengvatas nepritars Seimas, nes politikai yra labiau linkę stoti pastarųjų argumentų pusėn. Vadinasi, didesnė tikimybė, kad vienas svarbus „jeigu“ atkris.

Spartus nedarbo mažėjimas kartu su ekonomikos atsigavimu po recesijos prognozuojamas kasmet, tačiau rodikliai daugelyje sričių jau net lenkia ikikrizinį lygį, o nedarbo lygis vis dar dviženklis, palyginti su 2007 ir 2008 metų sandūroje buvusiais 4 procentais. Žmonės įprato gyventi iš pašalpų, o joms irgi reikia biudžeto lėšų.

Akcizo didinimas vėl primena grėblio sindromą: kuo šis mokestis didesnis, tuo jo mažiau surenkama, jei nepaisysime kelis šių metų mėnesius buvusių nedidelių išimčių. Maža to, net ir nedidelis akcizo didinimas smarkiai pakelia tegu ir žmogaus sveikatai kenksmingų prekių, kurios vis tiek perkamos, kainą. Juk tai pats pirmas mokestis, kuriuo apmokestintų prekių kaina vėliau kyla nustatant antkainius, kol pagaliau pasiekia visagalį 21 proc. PVM, apskaičiuojamą nuo visų antkainių ir kitų priedų. Nekyla ginčų, kad su kiekvienu akcizų padidinimu aktyvėja šešėlinė prekyba, nuo kurios apyvartos PVM nemokamas, tačiau ir čia kainos kyla kartu su akcizu. Taigi ir šis „jeigu“ labai jau silpnutis.

Galų gale – vidutinis darbo užmokestis ir minimalios algos didinimas, nuolat vis papuošiamas siūlymais minimalią algą nustatyti pagal ankstesnių metų vidutinį darbo užmokestį. Tiesą sakant, tokie siūlymai dėstomi akivaizdžiai susipykus su aritmetika. Juk jei minimalius 1000 litų kitais metais pakeisi į 1100, savaime didės ir vidutinis darbo užmokestis. Kad jis nedidėtų, darbdavys dalį algos turėtų atimti iš kvalifikuotų specialistų, kad ją galėtų padidinti nekvalifikuotajam. Su tuo susijusios daugybė peripetijų. Tačiau kita medalio pusė yra akivaizdi: verslas, kuriam per brangu mokėti politikų nustatytas algas, prasimano daugybę būtų, kaip to išvengti – pradedant nuo priėmimo į darbą 0,5 ar 0,25 etato. Nustatyti ir mokėti kaskart vis didesnę algą kaip kompensaciją už 2009 metais prasidėjusius praradimus turi privilegiją valstybės institucijos, tam gaunančios lėšų iš valstybės biudžeto, kurį sukrauna daugiausia tie, kurie tokių galimybių neturi. Taigi ir algų didinimo „jeigu“ labai jau abejotinas.

Vadinasi, norint įvykdyti 2015 metų valstybės biudžeto pajamų planą, liks kelios išeitys: arba „peržiūrėti“ mokesčius, arba balandį stipriai pakoreguoti 2015 metų biudžetą, arba toliau valstybę gramzdinti į skolas. Arba visa tai kartu sudėti ir įgyvendinti. Dėl to analitikai, kiti daugmaž išprusę žmonės šiame projekte nieko gero neįžvelgia, išskyrus perdėtą dokumento rengėjų optimizmą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"