TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Subyrėjusi pasaulio valdžia

2016 08 04 6:00

Moiseso Naimo knygoje „Valdžios pabaiga“ taikliai apibūdinami valdžios sampratos pokyčiai XXI amžiuje: globalizacijos eroje didžiosios galybės praranda dominavimą, o jas pakeičia maži veikėjai. Pasaulis nebėra valdomas neįveikiamų drakonų: jis subyrėjęs į daugybę mažų sąjūdžių, iniciatyvų.

Į tokias tendencijas dėmesys buvo atkreiptas ir anksčiau. Internetas suteikė galimybę kiekvienam žmogui naudotis įvairiausiais informacijos šaltiniais, socialiniai tinklai pasirodė puiki priemonė žmonėms bendrauti, dalytis mintimis ir sumanymais. Paprastas žmogus, kartais vadinamas „žmogumi iš gatvės“, niekada neturėjo galimybės jaustis toks reikšmingas, koks yra šiuo metu.

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio vadinamosios spalvotosios revoliucijos galbūt nebūtų kilusios, jei žmonės, padedami mobiliųjų telefonų ir interneto, nebūtų turėję galimybių dalytis informacija. Atsiradus socialiniams tinklams buvo pranašaujamas pilietinės visuomenės renesansas. Niekas nenumatė to, kad informacijos didėjimas viešoje erdvėje gali paradoksaliai reikšti jos apribojimą atskiram žmogui. Tačiau būtent tai iš dalies nutiko. Interneto platybėse tapo įmanoma ir net patogu atsitverti nuo informacijos srautų, girdėti vien tai, ką nori girdėti, dalytis savo mintimis ir įspūdžiais su bendraminčiais, kurie nevers būti kritiškam ir abejojančiam. Sunku pasakyti, kiek socialiniai tinklai sustiprino demokratinę pilietinę visuomenę, tačiau gerai žinoma, kad vadinamoji „Islamo valstybė“ juos naudoja smegenims plauti, neapykantai kurstyti, nepritapusiems prie visuomenės jaunuoliams verbuoti.

M. Naimas savo ruožtu įspėja, kad pasaulio valdžiai „susmulkėjus“ kyla chaoso ir anarchijos rizika. Ir išties daugybė požymių rodo, kad pasaulis tampa „nevaldomas“, nenuspėjamas. Pabėgėlių krizė, musulmonų ekstremistų teroro išpuoliai, „Brexit“, Donaldo Trumpo iškilimas – tai keletas tų veiksnių, kurie jau šiuo metu stumia pasaulį nenuspėjama kryptimi. Jau beveik neįmanoma prognozuoti, kaip pasaulis atrodys, pavyzdžiui, po dešimties metų.

Pasaulį po šaltojo karo buvo galima suvokti pritaikius paprastą schemą: valstybes buvo galima skirstyti į demokratines, kuriančias demokratiją ir nedemokratines. Išsamesnė mokslininkų analizė visada atskleisdavo, kad ši schema nepakankama, tačiau Vakarų politikams ir visuomenei ji atrodė tinkama. Šiuo metu vis sunkiau pagrįsti įsitikinimą, kad pasaulis juda demokratijos kryptimi. Vengrijos ir Lenkijos atvejai patraukė Vakarų visuomenės dėmesį, bet tai – viso labo smulkmenos. Kartu su augančia ekonomikos galia pasaulyje vis daugiau svorio įgyja Kinija, kuri kol kas nežada žengti demokratijos keliu. Rusija negrįžtamai nutolo nuo demokratijos. Per vieną naktį iš ES orbitos pasitraukė Turkija, kuri ilgai buvo demokratinių reformų pavyzdys savame regione ir visame islamo pasaulyje.

Atrodo, politinis korektiškumas pabodo ir daugeliui Vakarų šalių žmonių. Įtampa šalyse ir tarptautinėje arenoje, netikrumas dėl ateities lemia procesus, kurių niekas negalėjo numatyti. Geriausiai tai atsiskleidžia stebint kandidatų į JAV prezidentus Hillary Clinton ir D. Trumpo kol kas neakivaizdžius debatus. H. Clinton demonstruoja kompetenciją, dėsto argumentus, pateikia skaičius, tačiau tai sulaukia menko atgarsio. Užtat D. Trumpo mesta kvaila šaiži frazė iškart suvirpina jautriąsias daugelio žmonių stygas. Jokie argumentai nereikalingi. Žmonės ypač jaučia nepasitenkinimą politiniu elitu. Nereikia didelio pastabumo, kad panašių procesų rastume ir Europoje.

Daugelyje diskusijų ir kalbų mažai kas prisimena svarbiausią tikslą, dėl kurio buvo kuriama ES. Tas tikslas buvo taika Europoje. Visa Europos istorija buvo nesibaigiantys karai, vis žiauresni ir labiau niokojantys, tačiau kartu su ES kūrimu įsivyravo taika. Tai mums mėgino priminti Norvegijos Nobelio komitetas, 2012 metais ES skirdamas Nobelio taikos premiją. Šiandien taikos neminime tarp svarbiausių vertybių, nes ji atrodo savaime suprantama. Kita vertus, daugelis europiečių nėra tikri dėl savo ateities, dėl daug ko kaltina savo šalių politinį elitą ir ypač ES. Čia daroma viena iš pažiūros nedidelė, tačiau esminė klaida, mat užmirštamas vienas iš dėsnių, turbūt patenkančių į humoristinį Murphy sąrašą, bet iš tikrųjų labai rimtų: jei padėtis bloga, tai anaiptol nereiškia, kad ji negali būti dar blogesnė. Jungtinės Karalystės (JK) piliečiai nutarė rizikuoti dalimi savo gerovės, kad tik įspirtų elitui ir pasitrauktų iš ES. Kur dar gali nuvesti nepasitenkinimas? Beje, per 1975 metais surengtą referendumą dėl narystės tuometinėje EB „už“ tarė du trečdaliai JK piliečių. Balsuojančiųjų daugumą sudarė tie, kurie dar prisiminė, kas yra Vokietijos vykdomas miestų bombardavimas.

Kas įvyks, jei nuobodų politinį korektiškumą, technokratinę valdžią, ekonominį pragmatizmą ne vienoje Europos valstybėje pakeis kraštutinės dešinės ar populistinės partijos? Europos tapatybė pasikeis, kieno nors emocijos bus patenkintos, bet akivaizdu, kad tai ves į susiskaldymą, trikdys gerovės augimą, suirs saugumą garantuojanti vienybė.

Lenkijoje per Pasaulio jaunimo dienas įvyko įdomi akistata. Popiežius Pranciškus katalikiškiausia save laikančios valstybės vadovams priminė atjautos, kaip vienos iš svarbiausių krikščioniškų vertybių, svarbą. Nesavanaudiška pagalba nuo karo bėgantiems žmonėms popiežiaus vertybių skalėje užima svarbią vietą, ir akivaizdu, kad kai kurios „praradusios tikėjimą“ Vakarų valstybės pagal šią skalę yra kur kas aukštesnėje vietoje nei „katalikiško tikėjimo etalonu“ save laikanti Lenkija.

Taip pat ne vienas lietuvis mano, kad gina Europos vertybes smerkdamas europiečių tariamą „minkštumą“, nuolaidumą kitų kultūrų žmonėms. Suprantama, kultūrų sankirtos, migracijos problema Europoje yra labai sudėtinga, bet matomas ir kitas dalykas: tokiems kritikuotojams, akivaizdu, nesuprantami solidarumo ir jautrumo kitų žmonių nelaimėms jausmai, nors jie suvaidino tokį svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikines Vakarų gerovės valstybes, kurios vis dar mums yra pavyzdys. Tolerancija ir pasitikėjimas yra vienos iš pamatinių Vakarų vertybių, ir tikrai nėra kuo didžiuotis, kad vietoj jų tegalime pasiūlyti įtarumą, nepakantumą, „dedovščinos“, patyčių, „gaidinimo“ kultūrą, kuri kaip sunkus debesis tvyro virš mūsų visuomenės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"