TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sudie, drauge Benderi!

2015 07 23 6:00

Turbūt nebūna tokios savaitės, kad kur nors Lietuvos spaudoje neaptikčiau cituojant Ostapą Benderį. Polinkis kviestis į pagalbą draugą Benderį kaip ekspertą sprendžiant įvairiausius klausimus gajus nuo pat sovietmečio - tai yra ne vieną dešimtmetį. 

Garsiąsias Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo knygas moku mintinai, kaip ir dauguma mano kartos žmonių. Kadaise žiniasklaidoje aptiktos „Dvylikos kėdžių“ ar „Aukso veršio“ citatos džiugindavo, vėliau ėmė liudyti jas vartojančių žmonių išradingumo stoką, o šiuo metu jos mane stebina, net glumina. Nors minėti satyriniai romanai tikrai puikūs, manau, dėmesys jiems neproporcingai didelis ir sunkiai pateisinamas.

Suklusti privertė poeto Osipo Mandelštamo žmonos Nadeždos Mandelštam memuaruose išsakytos mintys apie „Dvylika kėdžių“. N. Mandelštam, pripažindama I. Ilfo ir J. Petrovo talentą, meta autoriams rimtą priekaištą ir atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai pasirodė šis romanas, SSRS vyko vajus, nukreiptas prieš inteligentus, ir knyga atitiko oficialios politikos kryptį.

Iš tiesų verta paanalizuoti, kokios mintys, vertybės įaustos į minėtus romanus. Knyga „Dvylika kėdžių“ išleista 1928-aisiais. Veiksmas vyksta 1927 metais, kai SSRS buvo įgyvendinama vadinamoji Naujoji ekonominė politika - NEP'as. Leninas padarė išvadą, kad dalinis kapitalizmo atgaivinimas yra vienintelis būdas atkurti nuniokotą šalį, tad NEP'o laikais iš dalies pereita prie rinkos santykių, leista plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą. Šalies vairą perėmęs Stalinas ėmė riboti NEP'o apraiškas nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio vidurio, ir kaip tik 1928 metais priėmus pirmojo penkmečio planą rinkos santykiai SSRS ekonomikoje buvo pakeisti griežtu centralizuotu planavimu. Leonido Brežnevo laikais, matyt, nedaugelis suprato, kas tas NEP'as - vos septynerių metų laikotarpis. Mažai kas prisimena NEP'ą ir šiandien. Daugybę kartų girdėjau teigiant, jog I. Ilfo ir J. Petrovo knygos - iš esmės antisovietinės. Taip, jose iš tiesų negailestingai išjuokiamos visuomenės ydos, ir toji visuomenė buvo sovietinė. Vis dėlto reikėtų padaryti iš pažiūros nedidelę, bet esminę pataisą - tai buvo NEP'o laikų sovietinė visuomenė. NEP'as pateisino su juo sietus lūkesčius, atgaivino šalį, leido atsikvėpti kaimui. Daugelis istorikų mano, kad jei Leninas būtų buvęs gyvas, NEP'o politika būtų buvusi tęsiama. Akivaizdu, jog NEP'o trajektorija brėžė visai kitą šalies perspektyvą. Privati iniciatyva, autonomiškos ūkio salos trukdė vykdyti totalią valstybės kontrolę, nuasmeninti žmones, paversti juos bejėgiais sraigteliais. NEP'o pasmerkimas, negailestinga jo kritika buvo tai, ko labai reikėjo Stalino valdžiai, kuri, beje, turėjo palaužti ir vidinę opoziciją. I. Ilfo ir J. Petrovo romanai puikiai įgyvendino šį uždavinį.

Laikau rankose 2002 metų lietuvišką romano „Dvylika kėdžių“ leidimą, jo vertimas atliktas iš cenzūros nepaliesto originalo, atkurto po specialių tyrinėjimų. Ketvirtame viršelyje rašoma: „...rusų rašytojai mokėjo iki ašarų prajuokinti, paprastai ir tikroviškai piešdami godžių, visaip kvailinamų piliečių bei rafinuotų nomenklatūros ir partokratijos atstovų gyvenimą.“ Deja, toks apibūdinimas ne visai tikslus. Piliečius romane dažniausiai kvailina privataus verslo atstovai, kurie čia prilyginami paprasčiausiems sukčiams, o nomenklatūros ir ypač aštresnės partokratijos atstovų kritikos romanuose beveik neaptiksime. Kritikos smaigalys nukreipiamas kitur. Bevalis, išlepintas, paikai ambicingas ir kvailokas romano personažas Ipolitas Matvejevičius Vorobjaninovas įkūnija senąją Rusijos aristokratiją, o tėvo Fiodoro paveikslas (kaip apsieisi be šio akcento?) atskleidžia Rusijos cerkvės veidmainiškumą - taigi viskas sudėliota pagal tuo metu jau besiformuojančius oficialios literatūrinės dogmatikos standartus.

Įvairūs rašytojai, skirtingas jų likimas... Sovietinė valdžia vykdė plataus masto represijas prieš inteligentiją, kūrybos žmones. Ivanas Buninas, Marina Cvetajeva, Vladimiras Nabokovas emigruoja. Nikolajus Gumiliovas ir daugelis kitų sušaudomi. Šimtai labiausiai išsilavinusių žmonių suimami ir „filosofų laivais“ siunčiami iš šalies - tai buvo didžiai humaniška akcija. Kita medalio pusė - iki 1928 metų Sovietų Rusijoje vyko įspūdingas (nors ir kontroliuojamas valdžios) kūrybos proveržis, kurį įkvėpė idėja pateikti alternatyvą „buržuaziniam menui“. I. Ilfas ir J. Petrovas iškilo su ta banga. Be to, šie rašytojai buvo cenzūruojami. Taip, tai tiesa, kita vertus, jie sutiko su cenzūra, ir nežinoma, ar smarkiai priešinosi redakciniams taisymams. 1928-aisiais Sovietų Sąjungoje viskas pasikeitė - Stalinas įveikė Levą Trockį, buvo įvesta centralizacija, kūrybinė laisvė užgniaužta, mene suformuluoti griežti „socialistinio realizmo“ principai, bet I. Ilfas ir J. Petrovas liko „ant bangos“. Po trejų metų jie išleido „Aukso veršį“, kuriam jau neprireikė cenzūros.

1936 metais, kai vykdant vadinamąjį didįjį valymą Sovietų Rusijoje kasdien buvo sušaudoma po tūkstantį niekuo dėtų žmonių, I. Ilfas ir J. Petrovas išvyko į Jungtines Valstijas. Čia jie nusipirko „Ford“ automobilį, važinėjo po šalį, dalijo interviu, rengė spaudos konferencijas ir demonstravo amerikiečiams, kokie laisvi ir kritiškai mąstantys yra sovietiniai žmonės.

Be abejo, galima iki užkimimo ginčytis, ar viskas, kas čia išdėstyta, susiję su literatūrine romanų verte. Manau, rašytojų tai neišstumia iš literatūros istorijos. Kita vertus, jei diskutuojame apie Salomėją Nėrį, kodėl I. Ilfą ir J. Petrovą turėtume laikyti šventa karve?

I. Ilfo ir J. Petrovo romanai žėri kvintesenciniu žydišku Odesos humoru ir pateikia spalvingą žmogiškos prigimties ydų kaleidoskopą. Tai didžio talento kūriniai, nors juose privalu atrasti ir rūsčios epochos antspaudą. Tačiau ir rusų, ir juo labiau pasaulinėje literatūroje apstu dar garsesnių kūrinių, didesnių autoritetų. I. Ilfas ir J. Petrovas Lietuvoje tapo nuvalkioti, ir nematau jokio pagrindo, kodėl jie nusipelnė tokios savotiškos garbės.

„Dvylikoje kėdžių“ ir „Aukso veršyje“ dažnai išradingai cituojamas ir perfrazuojamas Šventraštis, bet patys romanai tikrai nėra joks Šventraštis, kurį vertėtų tiek cituoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"