TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sudie, Ričardai, sveikas, liūdesy

2008 08 16 0:00

Šį sekmadienį - paskutinės šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, kurių metu atsisveikinsime su kunigu Ričardu Doveika, visam laikui paliekančiu pagrindinę Lietuvos bažnyčią. Paliekančiu žmones, tūkstančius žmonių, mažų ir didelių, kurie ten eidavo dėl jo žodžio, jo skleidžiamos gerumo ir ramybės auros. Nedaug tepažįstu Ričardą, bet sykį esu jam pasakiusi kaip tikra cicilikė ir nedorėlė: kai Jus matau, manau, gal ir yra Dievas, kai matau kai kuriuos kitus kunigus, manau, kad ne.

"Vienintelis pateisinimas Dievui yra tas, kad jo nėra" - šį savo mėgstamą F.Nietzsche's posakį, matyt, netyčia esu pasakiusi sūnui. Mažasis nedorėlis jau būdamas pradinukas liovėsi lankyti tikybos pamokas, nes bandė įtikinti mokytoją, kad pasaulį sukūrė ne Dievas, o Didysis Sprogimas. Tačiau buvo metas, kai jis prarado norą reklamuoti Didįjį Sprogimą, metas, kai jis lankė Vaikų Mišias Vilniaus arkikatedroje - Ričardo Doveikos mišias.

Kunigėlis Ričardas - taip meiliai vadino visuomenė Ričardą Doveiką kone septynerius jo tarnystės metus. Didžiulė, prašmatni Vilniaus katedra buvo šilta ir jauki iš vidaus, nes ten buvo jis. Šilta ir pilna nemeluotos artimo meilės, kaip ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tarnystės metais.

Šilumos ir artimo meilės negali būti per daug. Tai, matyt, kenkia Katalikų bažnyčios galybei, jos autoritetui. Vilniaus arkikatedra, kurią Atgimimo metais atgavo Lietuvos tikintieji, anksčiau ar vėliau turi būti atiduota Bažnyčiai. Taigi abu Arkikatedros klebonai - ir K.Vasiliauskas, ir R.Doveika - sulaukė vienodos lemties. Abu Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų sprendimu buvo iškraustyti iš Katedros lauk. (Tokio pat likimo ne per seniausiai sulaukė ir Lietuvos studentijos autoritetas - kunigas Antanas Saulaitis, Bažnyčios hierarchų valia sugrąžintas atgal į JAV.)

Monsinjorui K.Vasiliauskui vyskupai buvo gailestingesni - atėmę Katedrą, iki pat mirties leido dirbti mažutėje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Kunigas Ričardas, matyt, nuėjo per toli, tapo pernelyg prieinamas kiekvienam, pernelyg populiarus ir mylimas. Tad jam skirta griežtesnė Bažnyčios hierarchų bausmė - po šių atsisveikinimo Mišių jis taps Vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėju. Mylimiausias Lietuvos žmonių kunigas nuo šiol savo bažnyčios nebeturės visai. R.Doveika tvarkys vyskupų dokumentus ir teiks informaciją apie jų veiklą, žodžiu, taps kanceliarijos žiurke.

Kaip danguj, taip ir ant žemės - įsišaknijusi nomenklatūra visuomet išstumia svetimus, kitokius, veikiančius ne pagal jos dėsnius. Bažnytinė nomenklatūra, matyt, tvirtesnė nei politikoje, nes ji visiškai apsaugota nuo viešumo. Prie bažnyčios reikalų nėra kaip prisiliesti žiniasklaidai, nes niekas tau neprivalo teikti informacijos, o slapčia rausdamasis gal pats užsitrauksi Dievo rūstybę.

Kuris žurnalistas aiškinsis, kokie Lietuvos katalikų bažnyčios, vyskupų ar kardinolo biuro finansai, kodėl tokios didelės valstybės dotacijos, iš kur lėšos privačioms kunigų kolekcijoms, kodėl kunigai - vienintelė gyventojų kategorija Lietuvoje - atleisti nuo "Sodros" mokesčio ir apdrausti valstybės, t. y. mūsų visų lėšomis, kodėl draudžiami renginiai Vilniaus širdyje - Arkikatedros aikštėje, net toje dalyje, kur seniau buvo turgus ir kuri nepriklauso bažnyčiai, ar tiesa, kad kardinolo namuose įrengtas namų kinas už 40 000 litų, kad būtent kardinolo valia neskamba Vilniaus - bažnyčių miesto - varpai, ar tiesa, kad jo biuras prieš keletą metų išsireikalavo Vyriausybės kanceliarijoje specialaus ženklo prabangiam automobiliui, leidžiančio nepaisyti kelio ženklų ir stovėti bet kurioje Vilniaus vietoje? Įdomu, ar automobilyje jau įtaisyti mėlyni švyturėliai?..

Viename vakarėlyje po Vasario 16-osios koncerto Arkikatedros aikštėje atėjo laikas tostui. Paprašėme mus aplankiusio kunigėlio Ričardo tarti žodį. Jis paklausė mūsų: "Koks gražiausias sakinys pasaulyje?" Atsakėme: "Aš Tave myliu." - "Ne, - atsakė jis, - yra kitas, gražesnis: "Ačiū, kad esi."

"Ačiū, kad esi", - pasakys rytoj keli šimtai susirinkusiųjų atsisveikinti su Ričardu Doveika, Vilniaus arkikatedros šeimininku ir jos siela. Atsisveikins tūkstančiai jį sutikusių čia ar kitur: krikštynose, vestuvėse, šventinant namus ar prie mirštančiojo lovos. Atsisveikins tikėdamiesi, kad jį sutiks kokiame Vilniaus užkampyje, kur jam bus leista kartais laikyti Mišias. Aš pati to paties gražiausio pasaulyje sakinio nepasakysiu jokiai nomenklatūrai, jokiam jos atstovui - ar jis būtų politikos, ar Bažnyčios hierarchijos viršūnėje. "Ačiū, kad esi", - šito sakinio, būdama nenaudėlė ir cicilikė, nepasakysiu Lietuvos kardinolui Audriui Juozui Bačkiui. Nebijau nei jo, nei Dievo rūstybės, nes Dievo, atrodo, vis dėlto nėra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"