Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Sudvasinta materija

 
2017 03 10 6:00

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo.

Iš Evangelijos pagal Matą

Materijos hegemoniją labai jaučia tie, kurie siekia praktikuoti aukštesnio lygmens maldą, pavyzdžiui, meditaciją, ilgesnes liturgijas, susikaupimą. Labai dažnai tokiems įkvėpimams koją pradeda kišti ne demonai, bet kūnas su savo nuolat nepatenkintais, o neretai ir naujais poreikiais. Kūnas, kurį reikia globoti, saugoti, šiek tiek palepinti, pamaloninti. Griežtas asketizmas, kuris dar prieškariu buvo rekomenduojamas vienuoliams, nėra vien negatyviosios kūno sampratos (gnostinės) pasekmė. Ne vienas, kuris bent kiek domisi dvasingumo istorija (nors ir vakarietiška), galėtų paminėti daugybę asketų, varginusių savo kūną tam, kad netaptų, kaip rašo apaštalas Paulius, „kūniški“.

Seniai pastebėta, kad kūną su visais jo įgeidžiais būtina rimtai kontroliuoti, kitaip „kūno poreikiai lengvai nugali dvasinius siekius“. Pavyzdžiui, nesaikingas valgymas. Prikimštu skrandžiu nesvajok apie sąmonės budrumą, kurio reikalauja tas pats Tautų Apaštalas ar Advento homiletai, nes visos meditacijos, kontempliacijos, liturgijos taps kovos lauku su mieguistumu, hiperseksualumu, fiziologinių poreikių marinimu.

Jei kam teko bendrauti ar net gyventi tarp kontempliatyvia meditacija užsiimančių vienuolių, tas turbūt atkreipė dėmesį į tai, kad visi jie dažniausiai liekni. Na, taip, galima prieštarauti – lieknumas dar nėra šventumo požymis. Juk šv. Tomas Akvinietis, didysis mokslo ir tikėjimo žmogus, kaip liudija istoriniai šaltiniai, buvo toks storas, kad per pilvo didumą neatsistojęs negalėjo rankomis pasiekti ant stalo padėto maisto, todėl broliai išpjovė dalį jo stalviršio. Tiesiog Tomo rankos buvo mažesnės už pilvą. Toks, matyt, ir rašyti negalėtų? O kiek jo prirašyta! Turbūt turėjo ne vieną sekretorių.

Tikrai krikščioniškas dvasingumas – ne gera savijauta ir emocinis pasitenkinimas, bet tyra širdis, kurioje materialumas nebekonfliktuoja su Dvasia.

Viduramžiais kovos su kūnu dažnai būdavo hiperbolizuojamos. Jų kilmė neretai buvo įkvėpta mažai ką su bibline kūno samprata turinčiais mokymais. Tačiau askezės nurašyti nevalia. Didieji asketai, manau, siekė sudvasinto kūno – sudvasintos materijos būvio. Būvio, kuriame materija yra dvasios tarnaitė, o ne priešingai. Todėl kartoju: nedera visų jų pastangų nurašyti kaip „iškreipto krikščioniško dvasingumo“ apraiškų istorijoje. Iškreipimų pasitaikė, bet intencijos buvo kilnios. Kristaus persimainymas, kuris aprašomas šio sekmadienio Evangelijoje, buvo jų idealas. Sakoma, kad per materiją suspindi šv. Dvasia. Evangelistas Matas liudija, nors pats nebuvo įvykio liudininkas, jog Kristaus veidas „sušvito kaip saulė“. Kūnas ėmė spindėti. Tai šv. Dvasios pilnatvės apraiškos. Dvasios, kurios tiek daug, kad ji pradeda lietis į išorę. Istorijoje žinoma panašių įvykių, tačiau jie labai reti.

Autentiškas krikščioniškas dvasingumas nėra antimaterialumas, o šv. Dvasios buvimas žmoguje. Tyra širdis yra dieviškumo buveinė. Markas Ivanas Rupnikas pažymi, kad to, kas dvasiška, tapatinimas su nematerialumu visada atves krikščionį į spąstus. Pavyzdžiui, jei dvasingumas būtų tik intelektualinis matmuo, tai reikštų, jog norint būti dvasingesniam reikėtų turėti vis „didingesnių“ minčių, kad taptum nepriekaištingu idealistu. Jei dvasingumas būtų jausmas, atsirastų rizika jį sutapatinti su sentimentalumu (neretas reiškinys šv. Dvasios atsinaujinimo sąjūdžiuose). Panašiai yra ir dėl valios. Jei žmogus, pasikliaudamas valia, vis vers save „kilniau“ mąstyti, jis nuslys į voliuntarizmą, todėl jau išvardytais atvejais dvasinė praktika nereikštų daugiau nieko, kaip tik psichines pratybas.

Visa tai galima iliustruoti įvairių transcendentinių meditacijų „bumu“, kurios nebūtinai veda į religingumą. Meditacijomis, paremtomis nuolatinėmis pastangomis, siekiama atkurti vidinę pusiausvyrą nieko nekeičiant savo gyvenime. Tokia technika turi aiškų utilitaristinį tikslą: gerą gyvenimą, relaksą. Taigi dvasinis gyvenimas tampa tarsi raminamaisiais vaistais, kurie kuo geriau veikia, tuo didesnį emocinį pasitenkinimą suteikia. Tikrai krikščioniškas dvasingumas – ne gera savijauta ir emocinis pasitenkinimas, bet tyra širdis, kurioje materialumas nebekonfliktuoja su Dvasia.

Dėl Šventosios Dvasios atėjimo dangaus karalystė yra mumyse. Dvasinio kelio tikslas – įgyti Dvasios arba bent jau neprarasti Jos. O kas labiausiai liudija Dvasios buvimą? Apaštalas Paulius atsako: meilė ir vienybė. Kur to nėra, galima įtarti, jog ten tarpsta kitokio pobūdžio dvasios.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"