TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sugadinti žodžiai

2007 11 03 0:00

Sovietmetis apgadino arba sugadino daug normalių žodžių. Susiformavo nebe piemenų "adverniškoji" (žr. Petrą Cvirką), o politinė ideologinė sovietų "naujakalbė" arba vadinamasis orveliškas žodynas (žr. G.Orwellą). Jo esmė - žinomi, normalūs žodžiai sovietijoje imti vartoti kitomis, net visai priešingomis prasmėmis.

Paprasčiausias pavyzdys būtų Tarybų (Sovietų) Socialistinių Respublikų Sąjunga, kurioje tironiškai viešpatavo centralizuotas komunistų ir jų parankinių klanas, pasivadinęs kažkokia "tarybų" valdžia, kur nebuvo nei socializmo, nei respublikų su piliečių išsirenkamais atstovais, nei sąjungos, kuri reikštų pačių tautų arba šalių laisvą, neprievartinį susijungimą.

Sudirbo ir žodį "partija", nes toji valdžią uzurpuojanti organizacija neatstovavo jokiai visuomenės daliai, tik sau pačiai (vaikus darželiuose vertė dainuoti mitologines maldas: "Mylėki partiją, vaikuti, kaip savo motiną myli"). Taip ir "demokratiją", kurią valkiojo ir tebevalkioja diktatūriniams atvirkščios prasmės režimams vadinti kaip nors iškreiptai, - nuo "liaudies demokratijos" iki "valdomų" arba "suverenių" (atmetančių demokratijos principus) demokratijų. Kitąsyk jas dar vadindavo "liaudies respublikomis", pagrįstai naikinančiomis diktatorių režimui nepritariančius "liaudies priešus".

Ne "tarybų" jaunimui dabar vertėtų jau išleisti žodynėlius, kad kur susidūrę su sovietų atvirkštinėmis sąvokomis žinotų, ką jos iš tikrųjų reiškė tada. Neapsigaukite dabar!

Vakarinėje Europos dalyje tai praverstų ir vyresniems politikams, ne sykį klausantiems Rusijos vadų rimtais ir mandagiais veidais, nes ir vėl vartojami padorūs vakarietiški žodžiai, tik ne vakarietiška prasme.

Paaiškink jiems, kad "partnerystė" Maskvoje suvokiama ne kaip bendradarbiavimas abipusiam labui, o kaip varžybos, per kurias atsipalaidavusį partnerį būtinai stengiamasi apgauti ir aplošti!

Paaiškink, kad nacionalinis saugumas, dėl kurio Rusija neva labai ardosi, iš tikrųjų reiškia saugią ekspansiją, įsigalėjimą ir spaudimą, kaimyno arba varžovo nesaugumą.

Lietuvoje irgi matėme daugelio žodžių vietos devalvaciją arba perprasminimą. Kai sovietų vadai liaudimi, nelyginant plebsu, vadino visus kitus, bet savo priešus - "liaudies" priešais, šis žodis ir nepriklausomoje Lietuvoje neatsigauna. Kaip ir "draugas", paverstas karikatūriškai netikru kreipiniu į bet kurį asmenį (buvo draudžiamas kaliniams!). Buvusieji partijos "draugai", vėliau pradėję tarpusavyje vadintis bičiuliais, sugadino ir šį, tokį gražų seno lietuviško kultūrinio turinio žodį.

Štai vos per vienus pastaruosius metus katastrofa ištiko žodį "valstybininkas". Buvusi kokybinė politiko - valstybės veikėjo - charakteristika, tolygi trispalvei ant karsto, virto grupine denominacija. Sakymai su išlyga apie vadinamuosius valstybininkus to žodžio negelbsti, - pernelyg vietinis reikalas. Pavyzdžiui, kalbėti apie sovietų buvusias vadinamąsias respublikas arba pseudorespublikas tikrai rekomenduotina kaip skiepas nuo orveliškojo istorijos klastojimo; bet mūsų valstybininkai virto ir apvirto bemaž vietos papročių problema, ir daugelis lietuviškos publicistikos tekstų, dabar išversti kokiais ten "statesmen", užsienyje būtų visai nesuprantami.

Kodėl?

Kaip neseniai išaiškino Mečys Laurinkus ("Lietuvos rytas", 2007-10-25), tai esą keletas Lietuvos politikų, kurie kaip grupė ėmėsi teikti užduotis Valstybės saugumo departamentui. Neatrodo, kad tarp jų būtų buvęs prezidentas arba kas nors aukštai įgaliotas Lietuvos Respublikos Seimo. Kas nors iš dujų ar geležinkelių privataus verslo - galbūt. Taip VSD buvo bepavirstąs valstybininkų saugumo departamentu, santrumpa net galėtų išlikti. Šią slinktį sutrukdė tikro valstybininko kraujo auka, bet žodžio išgelbėti beveik neįmanoma.

Gal kas nors dar sugalvos pakaitalą, kaip vadinti tuos, kurie lieka ištikimi demokratinės valstybės idealui. Bet manymai, kad valstybė - pirmiausia "mūsų" grupė arba mūsų struktūra, pakenkė jau ir pamatinei valstybės koncepcijai.

Beje, konstitucinio svorio tekstuose pamatinė yra būdvardis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"