TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sugrįžimas į Rėgensburgą

2016 10 01 6:00

Prieš dešimtmetį viena mokslinė paskaita sukėlė politinį skandalą. Dėl joje pacituoto fragmento apie ryšį tarp islamo ir prievartos Sudane nužudyta vienuolė, o Irake – kunigas. Į gatves išėjo protestuotojai, puldinėtos bažnyčios. Viešojoje erdvėje netilo debatai dėl to, kas atrodė kaip pirmoji pontifiko Benedikto XVI klaida. Šiandien vadinamoji Rėgensburgo kalba tapo dar aktualesnė ir turėtų būti skaitoma iš naujo.

2006-aisiais Bavarijoje įsikūrusiame universitete, kurio Teologijos fakultete dirbo ne vienus metus, Šventasis Tėvas skaitė paskaitą, kuri vėliau mėnesių mėnesius buvo komentuojama daugiausia dėl vienos citatos. Dėmesį patraukė vėlyvųjų viduramžių Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo ištara apie smurto vaidmenį islame. Jos pagrindinė mintis ta, kad krikščioniui skleisti tikėjimą kalaviju atrodo neprotinga, nes tai prieštarauja Dievo esmei. Tuo metu musulmonų Dievas esąs visiškai transcendentinis, jo nesaisto jokios kategorijos, net ir racionalumas. Vadinasi, Alachas gali reikalauti savo sekėjų elgtis neprotingai, o šie turi paklusti proto nevaržomai dieviškai valiai.

Trumpas fragmentas sukėlė tūžmingą musulmonų reakciją, dėl kurios Benediktas XVI viešai apgailestavo. Vėliau jis ne kartą reiškė pagarbą ir islamo religijai. Ryškiausias to pavyzdys – malda šalia imamo Mėlynojoje mečetėje per vizitą Turkijoje. Atrodė, jog netrukus po Rėgensburgo kalbos vykusi kelionė pasmerkta nesėkmei, tačiau labai greitai piktus komentarus pakeitė pripažinimas, kad prasidėjo tikras dialogas tarp islamo ir krikščionybės. Siekdami supratimo 138 musulmonų dvasininkai, mokslininkai iš skirtingų šalių ir denominacijų pasirašė laišką „Bendras žodis tarp mūsų ir jūsų“, adresuotą visiems krikščioniškų bažnyčių vadovams.

Gaila, kad pastarųjų metų patirtis verčia sugrįžti prie to, kas pasakyta prieš dešimtmetį, ir suteikia pagrindą Rėgensburgo kalbą įvardyti kaip pranašišką. Žudynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje, masiniai šaudymai Paryžiuje, sprogdinimai Briuselyje, perrėžta mišias aukojusio prancūzų kunigo gerklė. Sirijoje ir Irake kraują lieja „Islamo valstybės“ kovotojai, Nigerijoje – grupuotė „Boko Haram“, Somalyje – „Al Shabab“. Ir nors daugelis politikų kaip užsukti kartoja, kad teroro išpuoliai neturi nieko bendra su islamu, ir netyla mantra „islamas yra taikos religija“, Europoje bei visame pasaulyje baiminamasi tų, kurie Alacho vardu pasiryžę viskam. Kita vertus, krikščionis persekioja ne tik džihadistai, bet ir teisėta valdžia kai kuriose musulmoniškose valstybėse, pavyzdžiui, Irane.

Įdomiausia, kad Rėgensburge Šventojo Tėvo pristatytoje paskaitoje nagrinėtas tikėjimo ir proto santykis visai ne islamo, o krikščionybės religijoje ir kartu Vakarų kultūroje apskritai. Prievarta – tik vienas neprotingumo pasireiškimų, kitas – proto susiaurinimas, apribojimas iki to, kas suskaičiuojama ir patikrinama eksperimentais. Krikščionių Dievas yra Logos, graikiškai tai reiškia ne tik žodį, bet ir protą. Anot popiežiaus, biblinės žinios ir graikiško mąstymo susitikimas buvo ne atsitiktinis, o esmingai svarbus ir religijos, ir viso pasaulio istorijai. Elgtis neprotingai prieštarauja Dievo esmei.

Tačiau mūsų laikais graikiškasis krikščionybės paveldas, pasak Benedikto XVI, atmetamas. Protas tapo kurčias tam, kas dieviška, todėl religija išstumiama į paraštes. „Vakarų pasaulyje daug kur įsitvirtinusi nuomonė, kad visuotinai tėra pozityvistinis protas ir jam būdingi filosofijos pavidalai. Tačiau būtent to, kas dieviška, pašalinimas iš proto visuotinumo itin religingų pasaulio kultūrų laikomas jų nuoširdžiausių įsitikinimų pažeidimu“, – dėstė popiežius Rėgensburge.

Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė Prancūzijoje vykę debatai dėl burkinių – visą kūną dengiančių maudymosi kostiumėlių. Anksčiau musulmonėms toje šalyje uždrausta dėvėti burkas. Toks aršus sekuliarizmas pažeidžia religijos laisvę. Jos ribojimai ryškiausiai matyti ne tik laicistinėje Prancūzijoje, bet ir kitose Vakarų šalyse. Iš religinių įsitikinimų kylančios pažiūros – tiek krikščionių, tiek kitų religijų išpažinėjų – Vakaruose neretai pašalinamos iš debatų kaip negalimos, priskiriamos kuriai nors „fobijai“. Nevaržomų diskusijų erdve turinčiuose būti universitetuose klesti cenzūra, per švietimą peršama ne vien krikščioniškai antropologijai prieštaraujanti genderizmo ideologija.

„Vakarams jau nuo seno kelia pavojų antipatija jų racionalumą grindžiantiems klausimams, todėl jie gali patirti didelę žalą“, – sakė Šventasis Tėvas Rėgensburge. Popiežius kvietė neatsisakyti proto didybės, o drąsiai atsiverti jos platybei. Laukas, kuriame įmanomas krikščionių ir musulmonų bendradarbiavimas, pasak jo, – kova su sekuliarizmu. Be smurto, protingai ginant tikėjimą ir ieškant deramos vietos šiuolaikiniame pasaulyje.

Benedikto XVI pirmtakai siekė apsaugoti Europą nuo islamizacijos, ypač kai buvo sprendžiamas klausimas, ar Europa taps Osmanų imperijos kolonija, ar išsaugos savo tapatybę. Ir šiandien prisimenamos tokios pergalės kaip Lepanto jūrų mūšyje ar įveikus Vieną apgulusius turkus. Tačiau laikai pasikeitė, o drauge – ir fronto linijos. Pasak popiežiaus emerito, vienoje pusėje – radikalus sekuliarizmas, kitoje – „Dievo klausimas visa savo įvairove“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"