TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sukrėtimų laikai

2016 02 26 6:00

Tuoj bus dveji metai, kai Rusija sugriovė nuo 1945-ųjų Europoje gyvavusią tvarką, kurios vienas principų buvo valstybių sienų neliečiamumas. 

Tos sienos buvo nubraižytos tikrai neteisingai, ir tai jaučia daugelis Europos tautų (ir mes padūsaujame, žvelgdami į žemes už valstybės sienos tiek Rytų, tiek Pietų pusėn, laikydami jas tikrai lietuviškomis). Tačiau taisyklė buvo šventa – sienų neliesti, nes jei vienas pakoreguosi, pasipils reikalavimai koreguoti kitas.

Per pastaruosius dvejus metus manęs nepalieka jausmas, kad tikroji Vladimiro Putino istorinė paskirtis – sugriauti Rusijos imperiją. Nei jis pats, nei jam artimiausi žmonės to nesupranta, ir tikriausiai nuoširdžiai įsižeistų, jei būtų galimybė šią hipotezę pasakyti jiems tiesiai į akis. Regis, 2013 metais, susitikime su Rusijos istorikų draugijos vadovybe, V. Putinas išsakė mintį, kad dabar Rusija gyvena bene geriausią savo istorijos laikotarpį. Pasakymas tikrai pretenzingas – valdovas giria savo valdymo laikus. Ir, ko gero, Rusijos prezidentas tai sakė visai nuoširdžiai, pats įtikėjęs, kad yra sėkmingiausias savo šalies valdovas.

Kiek galima spręsti iš rusiškos žiniasklaidos, V. Putinas skaito daug istorinės literatūros, taip pat ir rusų istorijos filosofų tekstus, kuriuose apmąstomas Rusijos vaidmuo pasaulio raidoje. Tai neturėtų stebinti – kai žmogus pasijunta nepakeičiamas savo poste, jį neišvengiamai turėtų užplūsti mintys apie savo ypatingą vietą šalies istorijoje.

Tačiau tikrovė yra kitokia. Tikėjimas bene geriausiu laikotarpiu buvo grindžiamas tada aukštyn kilusiomis naftos kainomis, ir tai nebuvo joks V. Putino nuopelnas. Jas kėlė Kinijos ūkio augimas, kuris jau pradėjo lėtėti. Paklausai sumažėjus, pasiūla liko tokia pati, todėl kainos ėmė kristi. Kitas veiksnys – mažėja iškastinio kuro reikšmė, nes jis keičiamas atsinaujinančiais energijos šaltiniais.

Žaliavų eksporto pajamų mažėjimas neturėtų būti pavojingas imperijai. Rusija gyvavo ir esant dar mažesnėms naftos kainoms, ir visai nesant naftos eksporto. Istorija liudija, kad imperijos griūva pralaimėjus karus. Atrodytų, kokio velnio Kremliaus režimui reikėjo įsivelti į du karus? Juk prekiauti daug saugiau, nei kariauti. Rusija buvo vienintelė dujų tiekėja daugeliui Europos šalių, o juk būti monopolininku yra visų prekiautojų svajonė. Atrodytų, prekiauk sau protingai, per daug nekeldamas kainų, nevarydamas į neviltį savo pirkėjų, ir pinigėliai byrės nenutrūkstama srove.

Deja, suveikė visai kitokia logika, ir ją paaiškinti nėra paprasta. Populiariausias aiškinimas – Kremlius siekia nukreipti savo valdinių dėmesį nuo smunkančios ekonomikos, kuri beveik visa priklauso nuo naftos ir dujų kainų. Nuolatinis kalimas rusams į galvas, kad tiek Ukrainoje, tiek Sirijoje Rusija nėra agresorė, o priešingai – ji ten ginasi nuo ją puolančių priešų, sustiprina Kremliaus režimo legitimumą, tačiau tai nėra vienintelė priežastis įsivelti į karus. Ši priežastis yra susipynusi su kitomis. Tai – ir noras neleisti Ukrainai ištrūkti iš Rusijos įtakos zonos, ir didybės bei nevisavertiškumo mišinys, kamuojantis ne tik dabartinį elitą, bet ir daugelį rusų, besiilginčių tų laikų, kai Sovietų Sąjunga buvo Amerikai lygiavertė pasaulio galybė. Tai ir specifinis Kremliaus žmonių mąstymas, ateinantis iš jų darbo KGB laikų, visur matant piktus Amerikos kėslus.

Beje, būtina paminėti ir netiesioginę priežastį, skatinančią Rusijos karingumą. Tai – akivaizdus dabartinių Amerikos ir ypač Europos lyderių silpnumas, leidžiantis V. Putinui ir jo aplinkai pasijusti kietais vyrukais, vyniojančiais aplink pirštą visokius obamas, merkel, holandus. Šiuolaikinė liberalioji demokratija tiek „nusivažiavo“, kad išsirenka politinius lyderius, virkauja dėl seksualinių mažumų ar gyvūnų teisių, tačiau nesugeba adekvačiai reaguoti į banditišką V. Putino elgesį. Kremliaus valdovas tiesiog tyčiojasi iš Amerikos ir Europos lyderių, primesdamas jiems savo taisykles ir priversdamas juos žaisti pagal jas. Taip buvo sudaryti Minsko susitarimai dėl Ukrainos, taip dabar V. Putinas mausto amerikiečius ir europiečius dėl paliaubų Sirijoje, tuo pat metu bombarduodamas ligonines bei mokyklas.

Ir paprasti amerikiečiai, ir europiečiai ima pavargti nuo savų politinių lyderių bei jų sukurto politinio korektiškumo. Tas politinis korektiškumas paprastus žmones tikrai užkniso – tai rodo Donaldo Trumpo populiarumas Amerikos rinkimų kampanijoje, kurioje šis kandidatas kalba nevyniodamas žodžių į vatą ir tuo sukeldamas minios susižavėjimą. D. Trumpo fenomenas (kaip ir Mari Le Pen Prancūzijoje) rodo, kad kyla kitokių politinių lyderių poreikis. Tą patį, beje, liudija ir V. Putino kaip stipraus lyderio populiarumas tiek Amerikoje, tiek Europoje.

Kitokių lyderių neišvengiamai atsiras, nes paprasti piliečiai instinktyviai pajus stiprius politikus ir už juos balsuos. Šie stiprūs lyderiai bus akmuo, į kurį atsimuš Kremliaus agresyvumas. Tačiau gal greičiau nei Vakaruose atsiras stiprūs lyderiai. Kremliaus režimą ištiks ekonominė impotencija, nes Rusijos ūkis ilgo karo nepatemps, ypač jei naftos kainos dar kris.

Imperijos griūva po pralaimėtų karų, tad, suprantama, dabar kyla svarbiausias klausimas, kokio masto bus šis karas. Ar Rusija puls Turkiją? Ar įsitrauks į karą Saudo Arabija? Kokį vaidmenį atliks kurdai, nenuilstamai siekiantys sukurti savo valstybę? Akivaizdu, kad be didelių sukrėtimų Rusija imperinio sindromo neišsigydys, tačiau visai neaišku, kokie bus tie sukrėtimai ir kaip jie palies Lietuvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"