TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sukruto neobolševikai

2010 12 04 0:00

Latvijoje neobolševikai atvirai veikia jau ne vienus metus. Kartais valstybės drausminami, o kitos valstybės raginami, jie dar nesijaučia atidirbę.

Estijoje panašios jėgos pasireiškė riaušėmis dėl paminklo Taline perkėlimo į tinkamesnę vietą. Kaimyninė valstybė parėmė, užpuldama ir griaudama informacines sistemas. Pirmas kibernetinis karas, "razviedka bojem", kuriam dabar jau rimtai ruošiasi visa Šiaurės Atlanto organizacija.

Lietuvoje neobolševikams labiau tiktų senųjų bolševikų apibūdinimas, nes agresyvaus "našių" tipo jaunimo lyg nematome. Vienas apyjaunis frontininkas, nė iš tolo neuostęs fronto, panašesnis į folklorą. Bet prie senų ir nepagydomų bolševikų vis mėgina pritraukti tikrus frontininkus, sovietų armijoje žygiavusius Berlyno link. Tai pagarbos verti žmonės, jei tik nesusitepė rankų pokario kovose okupanto pusėje prieš Lietuvos laisvę ar talkindami gyventojų trėmimuose. Patiems turėtų būti aišku, kas iš jų yra kas. Tikriausiai buvo ir suklaidintųjų vienpusės idėjos, kad eina prieš baisų blogį - Hitlerį ir už didį gėrį - Staliną. Dėl Hitlerio neginčytina, o štai dėl Stalino - nerimta. Galų gale net Rusijos Dūma pasakė, kad tai kraujuose išsimaudęs budelis. Dar prieš Katynę buvo raudonasis teroras ir holodomoras, sandėris prieš Lenkiją ir keturias Baltijos tautas su kitu budeliu - Hitleriu. Kas dar neaišku? Todėl gaila būtų matyti tokius veteranus ištikimai klystančius iki grabo lentos. Juolab kad juos dar norima panaudoti.

Mintis, kad Lietuvoje nereikia nacizmo - teisinga, bet nereikia ir našizmo. Teisinti arba liaupsinti sovietų agresiją su žudynėmis ir trėmimais - pirmiausia nedora; o dabar apie tai sako ir įstatymas. Galų gale Rusijos Dūma bent žodžiais pasmerkė visas neįvardytas represijas.

Tačiau yra bolševikų ir bolševikėlių - vienas kitas, - kuriems Lietuva vis dar pati "įstojo", išsišaudė, susigriovė kaimą ir išsitrėmė į ledo ir bado kapines. Rusijoje tokiai dinozaurų ideologijai palaikyti tebedirba institutai (antai surengė konferenciją), mokamos algos ir honorarai, gal nubyra trupinių kam ir Lietuvoje. Tikslas vis tas pats: neigti SSRS atsakomybę už milijonų kančias, kad pratęsėjai valstybei Rusijai nė atsiprašyti nereiktų, tik vis dairytųsi į Baltijos šalis kaip buvusią "teisėtą" posovietinę erdvę. Galima "tovariščiams na mestach" net raudonų vėliavų vėl pripirkti, prisiūti.

Tai galų gale paprasta ir primityvu. Kai sujaukiami ar pamaloninami lyg šviesesni istorikų protai, jau įmantru. Antai bendromis pastangomis dabar ketinama išleisti antrą tomą Rusijos ir Lietuvos istorikų triūso: "SSSR-Litva v gody Vtoroj mirovoj vojny" ("SSRS ir Lietuva Antrojo pasaulinio karo metais").

Jau pirmame 2006 metų tome smogtelėjo chronologija - Lietuvos Respublika nuo 1939 metų kovo ligi 1940 metų rugpjūčio! Kruvina prievartos data 1940 metų birželio 15-oji užtrinta (net pasienio karininko A.Barausko nužudymas okupuojant Lietuvą); apsimetama, kad po Raudonosios armijos ir NKVD padu birželį ir liepą Lietuva dar kažką reiškė, tuo mėginant sureikšminti galutinį įforminimą po pusantro mėnesio, kai blogio imperija maloningai "priėmė" visus Lietuvos žmones su visa buvusios valstybės žeme. O kokia čia valstybė, jeigu joje ir jos piliečiams nuo okupacijos dienos jau taikytas RSFSR baudžiamasis kodeksas?

Svarbiausia toje laikotarpių koncepcijoje atrodė nutrinti okupacijos datą ir pačią okupaciją. Už tai galima ir naujų dokumentų atverti, leisti juos paskelbti. Gal apsidžiaugus atsirado klaida, gal neapsižiūrėjimas? Tąsyk mūsų istorikams būtų derėję pasukti galvą, kaip tą klaidą ištaisius antrame tome, kuo nors paaiškinus. Deja, tokios nė pastangos nėra. Nuo pat pradžių jau subrandintoje antroje knygoje, jos įvade, matom sąvokų jovalą: "įstojimas", "įėjimas" (vchoždenije), formali aneksija, "inkorporavimas" ir neva rami "sovietizacija" neva be pasipriešinimo malasi greta kits kito, lyg nebūtų didelio sąvokų skirtumo. Bjauriausia ir neleistina - vis dėlto ne privačiame darbely - tas mitologinis Lietuvos "įstojimas" į SSRS. Ką čia Paleckiukas, jeigu lietuviški mokslo šulai taip dėsto. Nors būtų pridėję žodelį "tariamas". Arba štai paminėtas kažkieno požiūris į "istorinę Rusijos imperijos teisę" valdyti senąsias teritorijas. Jis nelydimas jokiu žodeliu "neva" arba "tariamą teisę", nepaisant kad ir tos imperinės teisės Rusija buvo amžiams atsisakiusi 1920 metais. Ne, temąsto skaitytojas ką nori.

Taigi 1940 metų vasarą vyksta "procesas" - Sovietų Sąjunga nustato arba įveda savo "vienasmenę" (Stalino?) valdžią Lietuvoje ir visame Pabaltijy. Toks pirmasis antrojo tomo sakinys. Kur valstybė? Kas duobkasiai? Lietuvos visuomenė kažkaip lyg pati "netenka valstybingumo".

Vis dėlto joje "didėja nepasitenkinimas". Kuo? Be abejo, teroru ir persekiojimais, gyvenimo būdą naikinančia sovietizacija, nebolševikinės šviesuomenės ir tautos pažeminimu. "Sovietų valdžia" (ne SSRS struktūros, gal tiesiog Sofja Vasiljevna) apie tai žino, ir iš čia jos motyvacija (!) imtis masinio žmonių trėmimo iš Lietuvos - į kur? Į svetimą ir okupuojančią valstybę? Ne, tai būtų teisinga ir todėl "nekorektiška". Tremia į Sovietų Sąjungos gilumą, suprask, iš pakraščio. Žmonės patys kalti, kad buvo nepatenkinti. Sovietai turėjo motyvų. Ir vokiečiai birželio 22-ąją įžengia į SSRS, ne į Lietuvą, kurią prieš tai suspėjo okupuoti jų sąjungininkas. Taip sakyti būtų teisingiau, bet vėlgi nekorektiška, ypač senosios sovietinės istoriografijos požiūriu. Norint su bičiuliu obuoliauti, tenka jo istoriografiją pratęsti. Obuoliai tekirmija.

Antrasis tomas, kuris kartu su pirmuoju mėgina revizuoti Lietuvos istorinę periodizaciją ir dar pabarsto įžanginėmis dviprasmybėmis, pateiks, kaip regis, daug savaime įdomios dokumentinės medžiagos. Vartysim, naudosimės. Konstatuosim ir ko nepateikta. Nauda? Ir taip, ir bet. Konceptualaus plūduriavimo neatperka, manau, nė didelis kiekis įdėto darbo. Pats plūduriavimas atstovauja tebesitęsiančiai okupacijos žalai. Dėl dalinės naudos gal kas nors atlaidžiau žiūrės į žalą, bet ar to būtinai reikėjo?

Deja, antrojo tomo įžangoje parodyta smegenų precizikos ir nugarkaulio stoka maitins galų gale net primityvų neobolševizmą. Kam reikės, pasigriebę cituos vieną kitą kvailoką sakinį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"