TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šuo kariamas pripranta. Žmogus - ne

2009 06 23 0:00

Mintis, kad šuo pripranta glostomas, kažkodėl neįėjo į tautos išminties lobių skrynelę. O kad pripranta būti kariamas - įėjo. Matyt, dėl savo paradoksalumo. Nes normaliam šuniui (kaip ir kitai gyvai būtybei) būti kariamam priprasti neįmanoma.

Tad ir lietuviai neturėtų priprasti prie to, kad šiandien jie Europoje dažniausiai pirmauja "tarp blogiausiųjų" (geria, keikiasi, žudosi, traiškosi keliuose, vagia, kyšininkauja, emigruoja...). Ir atsilieka nuo tų, kurie nusipelno paglostymo.

Kai kas išties nenori "priprasti" prie tokio lietuvių įvaizdžio. Pirmiausia tie, kurie dar prisimena, kaip pagarbiai į Kremliaus kritikuojamus, net mušamus lietuvius - už tai, kad patriotai, kad nacionalistai, kad darbštūs, kad savo žalią žemės lopinėlį prie Baltijos myli labiau nei neaprėpiamus "didžiosios tėvynės" plotus, - žiūrėjo nenomenklatūrinis homo sovieticus iš Užkaukazės ir Ukrainos, iš Pavolgio ir Pskovo srities, iš Maskvos ir Leningrado. Tik pamanykit: tuos lietuvių bruožus, už kuriuos homo europeicus naujoje Sąjungoje lietuvius smerkia (dar gerai, kad nemuša!), homo sovieticus laikė vertybe!

Kažkam, matyt, galvoj negerai. Tik - kam? Homo sovieticus ar homo europeicus? Atrodo, kad negerai pirmiausia patiems lietuviams, ypač tai kartai, kuri priprato būti dorų žmonių gerbiama anuomet ir nepripranta būti "kariama" dabar.

Žiūriu šiandien į orius, nors ir gunktelėjusius po metų (bet ne po išdavysčių) našta itin nebejaunus, miškų bunkerių vargą, kalėjimus, tremtį iškentusius žmones, kurie metai iš metų renkasi prie Nepriklausomybės simbolių prisiminti ir priminti (!) - juk tai ąžuolai, jų paunksnėje ne tik neužgesdama ruseno meilė ir brolybė, burianti lietuvį prie lietuvio, bet ir tarpo Lietuvos išdavikai, kolaborantai, sovietų valstybės "nuosavybės grobstytojai", šiandien mėginantys pritaikyti anų dienų įgūdžius grobstydami nepriklausomos Lietuvos turtą. Bet visi kartu jie sudarė tokią tautą, kuri sugebėjo išsitiesti, išsilaisvinti ir net tapti pavyzdžiu kitoms tautoms. Jų, moralinių ąžuolų, meilė laisvei, ištikimybė Lietuvai, lietuvių kalbai ir kultūrai pajėgė prikelti iš prisitaikymo ir nuolankumo liūno didelę dalį tų tautiečių, kuriems savi marškiniai ilgus metus buvo arčiau kūno nei nepriklausomos Lietuvos Trispalvė ir Vytis.

Tad kodėl šiandien tie garbūs mūsų bendrapiliečiai, kurie nuoširdžiai (pamėginkim tuo patikėti) žavisi ir gerbia Vakarų demokratiją, vakarietiškas vertybes, visų laisves bei teises (be ribų, be pareigų...) ir kuriems patikėti net formalūs tautos vedlių postai, neįstengia savo žodžiu ir pavyzdžiu prikelti iš politinio ir kultūrinio snaudulio tos Lietuvos, kuri dar neišsivaikščiojo į kitus kraštus?

Gal jų žodžiai nenuoširdūs, ne iš širdies, o iš vėdaro? Gal jie - ne ąžuolai, o kitokie, ne Dievo, bet žmonių tuštybės užauginti milžinai, teikiantys ne išganingą, saugią paunksnę, o slegiantį, šviesą ir viltį uždengiantį šešėlį, kurio prieblandoje tarpsta nebent kurmiai ir šikšnosparniai?

Jei taip, tada gal atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtiesiems metams įsibėgėjus imti ir paprašyti, - ne, pareikalauti! - kad šių dienų "išminčiai", politinis ir intelektinis elitas nustotų "karti" lietuvius už tas savybes, už kurias jie anksčiau buvo gerbiami net priešų, ir dėl neginčytino kai kurių mūsų tautiečių moralinio nuopuolio ir politinio pakrikimo kaltinti ne praeitį - sovietmetį ir sovietinę ideologiją, o pažvelgti į šiandienos veidrodį?

Jei tie kaltintojai ir moralistai iš tikrųjų būtų buvę išmintingi ir įžvalgūs, jie nuo pat pirmų nepriklausomybės atkūrimo dienų būtų pamatę, su kokiu menkaverčiu, sovietų ideologijos sugadintu palikimu teks dirbti, kurti naują, demokratinę Lietuvą. Tokiems žmonėms, kurie buvo pratinami veidmainiauti, meluoti, pataikauti stipresniam, šaipytis iš tikėjimo ir ištikimybės idealams, jokiu būdu buvo negalima iškart, sulig nepriklausomybės paskelbimu, plačiai atverti vartus naujiems vėjams ir skersvėjams. Pirma reikėjo (prisiminus Mozę) paskelbti tam tikrą moralinį ir juridinį karantiną, išvalyti iš tautos dvasios sovietinį paveldą, kuris iš tikrųjų tą dvasią žlugdė ir žalojo, išugdyti pagarbą SAVO valstybei ir jos įstatymams, o tik paskui pamažu pratinti prie naujo gyvenimo būdo, naujų vertybių ir pagaliau prie aukso veršio, tos vienintelės laisvosios rinkos vertybės ir siekiamybės.

Ir jau vėliau, išugdžius Žmogų, kuris niekuomet nepriprastų būti kariamas, būtų galima atverti jam pasirinkimo laisvę - tikro, širdimi ir protu pamatuoto pasirinkimo tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir veršio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"