TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Supainioti akcentai Rytų Lietuvoje

2014 09 19 6:00

Vienas požymių, galinčių atskleisti mūsų tautos ir valstybės brandą, yra požiūris į tautines mažumas. 

Deja, per 24 nepriklausomybės metus šioje srityje pozityvių pokyčių itin mažai. Apie valstybės tautinių mažumų strategiją išvis sunku ką nors pasakyti, nes jos kaip ir nėra. Mėginama nusukti akis, problemų nepastebėti, jas apeiti. Gal viliamasi, kad laikas savaime užglaistys aštresnius kampus? Tokios viltys nepasitvirtino.

Pirmiausia kalbėkime apie Lietuvos lenkus, Rytų Lietuvą. Kokios yra valstybės nusišalinimo šiame regione pasekmės? Pirma, vietos gyventojai lenkai į Lietuvos visuomenę integruojasi lėtai, vis dar žvalgosi į Varšuvą, taip pat - į Maskvą. Lietuvos visuomenė susiskaldžiusi, didėja nepasitikėjimas ir įtarumas. Antra, susidaro prielaidos tvirtėti tokiai partijai kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Ši partija gyvuoja kurstydama neigimą ir priešiškumą, nieko pozityvaus nekuria, ir vien tai jau yra Lietuvos politinės sistemos problema. Be to, dviejų rajonų gyventojai per savivaldos rinkimus nebeturi alternatyvos, taigi nėra ir demokratijos. Partijos lyderis savo kalbomis nuolat kaitina aistras, daro žalą Lietuvos prestižui. Kitos Lietuvos partijos iš šio regiono pasitraukė, galima sakyti – pabėgo. Trečia, dėl santykių su Lenkija, kuri yra svarbi partnerė, su kuria įgyvendinam svarbius infrastruktūros projektus, jaučiama nuolatinė trintis. Absurdiška, kad lenkų tautinė mažuma iš tiesų turi unikaliai privilegijuotą padėtį, tačiau Lietuvos valstybės vangumas ir inercija sudaro sąlygas viską vaizduoti apverčiant aukštyn kojomis ir be galo spekuliuoti teiginiu apie tautinės mažumos „priespaudą“. Ketvirta, rajonai aplink Vilnių laiko save tarsi sala Lietuvoje, jų ekonominė ir socialinė raida sulėtėjusi. Dėl to kenčia visų pirma tų rajonų gyventojai.

Gal stokojama išminties, politinės valios, o gal kai kam atrodo, kad taktika nustumti nuo savęs problemas ir visiems būti geram yra labai gudri? Tačiau, kaip matome, pralaimi visi, išskyrus nedidelę grupelę LLRA vadovybėje.

LLRA pirmininko pavaduotojas Seimo narys Zbignevas Jedinskis savo paskyroje socialiniame tinkle pateikė keistą siūlymą NATO bombarduoti Kijevą, kad būtų sustabdytas kraujo liejimas Pietryčių Ukrainoje. Z. Jedinskis Ukrainos teritorinio vientisumo nelaiko vertybe, jis mano, kad Rytų Ukrainos regionai turi teisę atsiskirti, „jei vietiniai gyventojai nenori būti Ukrainos sudėtyje“. Nei LLRA pirmininkas, nei pati partija nesiėmė komentuoti šių Z. Jedinskio žodžių. Suprantama, kodėl, juk jo pareiškimai nėra atsitiktiniai, nesikerta su partijos pozicija. Atrodo, tokios kalbos tam tikra dalimi atspindi ir nuotaikas Rytų Lietuvoje.

Įkaitus tarptautinei atmosferai situacija Rytų Lietuvoje, atskirtoje kalbos ir mentaliteto barjero, atkreipė Lietuvos pareigūnų dėmesį. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: „Vyriausybę kviečiu ir pati skirsiu Rytų Lietuvai daugiau dėmesio (...) Reikia skirti dėmesio ir investuoti į mūsų piliečius, kad kiršinimo galimybių tarp Lietuvos žmonių būtų kuo mažiau.“ Žodžiu, Rytų Lietuvai žadamas savotiškas Marshallo planas.

Dėmesio Rytų Lietuvai reikia, tik, deja, kol kas vis nėra požymių, kad bręstų pozityvios permainos. Prezidentės kvietimas reiškia ne daugiau negu pinigėlių pažarstymą šen bei ten. Naivu tikėtis, kad vienas kitas projektas, viena kita papildomai išasfaltuota gatvė ar šiek tiek daugiau socialinių pašalpų galėtų pakeisti padėtį iš esmės.

Po Antrojo pasaulinio karo Europai padėjęs prisikelti Marshallo planas, nors mestos lėšos nebuvo jau tokios didelės, iki šiol minimas geru žodžiu, nes parama buvo tinkamai sukoncentruota ir, svarbiausia, siejama su privalomomis reformomis. Akivaizdu, jog ir paramos plano Rytų Lietuvai filosofija turi būti panaši. Reikia, kad šis projektas būtų kompleksinis, apimtų ne vieną sritį. Abstraktus siekis pagerinti socialinę ekonominę padėtį mažai ko vertas. Papildomų dotacijų įtaka greitai išsivadės, o trumpalaikį efektą LLRA mokės išaiškinti savaip.

Kalbant apie Lietuvos lenkų problemą principiniu dalyku laikomas pavardžių rašymo klausimas, gatvių pavadinimų pateikimas valstybine kalba. Tik ar nepainiojami akcentai? Kad visas kraštas stumiamas tolyn nuo Lietuvos, kad skaldoma Lietuvos visuomenė ir dirbtinai statomos sienos – apie tai galima nutylėti, jei tik nedarysime nuolaidų dėl pavardžių rašymo... Tai, jog Lietuva finansuoja analogų Europoje neturinčią tautinės mažumos švietimo sistemą, kuri iš esmės tik didina visuomenės susiskaldymą ir net nesulaukia jokio pripažinimo bei įvertinimo, matyt, yra normalu, kad tik nebūtų lenkiškų gatvių pavadinimų... Pralošti ir toliau pralošiami esminiai dalykai, o ietys laužomos dėl formalių detalių.

Reikėtų dialogo, reikėtų strategijos, reikėtų kompleksinio plano, kuris išvalytų užsistovėjusią pelkę ir Rytų Lietuvos gyventojus integruotų į Lietuvos gyvenimą, o kartu pagerintų jų gyvenimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"