Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Sutariam, kad niekas daugiau neemigruos, gerai?

 
2017 03 26 17:41

Veikiausiai tik įdėmiausi Lietuvos politinio gyvenimo stebėtojai dar prisimena humoro laidų kūrėjų labai mėgtą Seimo narį Alfredą Pekeliūną, beje, į Seimą patekusį kaip Valstiečių ir naujosios demokratijos sąjungos atstovą, kuris buvo pasiūlęs vieną originaliausių būdų, kaip stabdyti vis didėjantį emigracijos srautą. Šis politikas tvirtino, kad dėl to, kad Lietuvos gyventojai vis gausiau palieka Tėvynę, kalčiausia mūsų švietimo sistema, kurioje per daug dėmesio skiriama užsienio kalbų mokymui.

Seimo narys tvirtino – jei mes nustotume žmones nuo mažų dienų mokyti anglų kalbos, tai gerokai apsunkintų jų galimybes emigruoti. Pats politikas mokėjo tik vienintelę užsienio kalbą – rusų, tačiau, spėju neemigravo ne dėl to. Pakankamai gerai ir Lietuvoje jam gyvenosi.

Nuo to laiko, kai buvo siūloma ši makabriška priemonė, prabėgo daugiau nei dešimt metų. Per visą tą laiką daugybę kartų girdėjome ugningas politikų kalbas apie tai, kad masinė emigracija tai ne kas kita kaip moralinis valstybės bankrotas, jog dera iš esmės keisti regionų politiką, gerinti psichologinį klimatą valstybėje, realiai padėti žmonėms, pasiryžusiems plėtoti savo verslą. Politikai kalbėjo, o Lietuva tuštėjo.

Visoje politinių kalbų jūroje, be abejo, būta ir nemažai svarbių idėjų. Ne tik gluminantys pareiškimai, kad viena svarbiausių emigracijos priežasčių – sugrąžinta šauktinių kariuomenė. Bėda ta, kad buvo sudarinėjamos darbo grupės, komisijos, skelbiamos įvairios deklaracijos, tačiau taip ir nepradėtas įgyvendinti bent koks nors konkrečių veiksmų planas.

Efektyviausias būdas, kuriuo susitarimą pasirašiusios partijos galėtų kovoti prieš emigraciją, būtų jų pačių emigracija.

2015 metais socialdemokratų dominuojama valdančioji koalicija iškilmingai pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl emigracijos, kuriame įsipareigojo bendradarbiauti, siekdamos bent dvigubai sumažinti emigracijos srautą ir žadėjo jau artimiausiu metu parengti konkretų planą, kaip tai bus padaryta. Svarbu pabrėžti, kad šį susitarimą pasirašė ir abi dabartinės valdančiosios koalicijos narės. Na, o Tėvynės sąjunga ir liberalai, atsisakiusios dalyvauti tame, ką įvardijo kaip tuščiavidurė parodomąją viešųjų ryšių akciją, buvo moralizuojamos kaip neatsakingos, negalvojančios apie valstybės ateitį, politinės jėgos.

Viename iš žinių reportažų, kur žurnalistai teiravosi gatvėje sutiktų žmonių nuomonės apie Nacionalinį susitarimą, vienas kalbintas žmogus labai taikliai įvardijo situaciją. Pasak jo, efektyviausias būdas, kuriuo susitarimą pasirašiusios partijos galėtų kovoti prieš emigraciją, būtų jų pačių emigracija. Jei tik deklaracijas apie šviesų rytojų gebantys skelbti politikai emigruotų, kur kas daugiau motyvacijos likti būtų tiems, kurie pavargo nuo betvarkės ir neteisybės valstybėje.

Prabėgus dvidešimt dviems mėnesiams nuo Nacionalinio susitarimo emigracijos iš Lietuvos srautai pasiekė rekordines aukštumas. Statistikos departamentas skelbia, kad praėjusiais metais iš Lietuvos emigravo 50 tūkstančių žmonių, o šiemet vien per pirmus du mėnesius – dar 14 tūkstančių.

Tenka konstatuoti, kad pirmasis šimtas naujos Vyriausybės darbo dienų nepasiekė tikro persilaužimo bent jau priežasčių, skatinančių emigraciją, tirpdymo srityje. Jau nekalbu apie viltis paskatinti sugrįžti į Tėvynę seniau emigravusius specialistus.

Abi valdančiąją koaliciją suformavusios politinės partijos, kurdamos programas, daugiau rūpinosi, kad žmonės jose atrastų tuos teiginius, kuriuos malonu girdėti, ir pernelyg nesirūpino išsamia analize.

Nors praktiškai visų rinkimuose dalyvavusių partijų programose buvo skyriai, kuriuose buvo aptariama Lietuvos tuštėjimo problema, panašu, kad abi valdančiąją koaliciją suformavusios politinės partijos, kurdamos programas, daugiau rūpinosi, kad žmonės jose atrastų tuos teiginius, kuriuos malonu girdėti, ir pernelyg nesirūpino išsamia analize, ar tai pasiekiama, kaip to reikėtų siekti. Nieko nuostabaus, kad ir reali naujos valdžios veikla prasidėjo ne ambicinga regionų ekonominio gaivinimo politika, ilgalaikės įkvepiančios valstybės vizijos formulavimu, bet siūlymais kurti stilizuotą tautinį kostiumą, kova prieš žiniasklaida, idėjomis trumpinti mokinių atostogas ir mokesčių kuriantiems žmonėms didinimu.

Puikiai suprantu, kad tie, kurie su dabartine valdžia sieja dideles viltis, pasipiktins, kad esu dar vienas, kuris „trukdo dirbti“ politikams, paskelbusiems tikrą karą deformuotai sistemai. Tačiau siūlau kiek apraminti kylančias emocijas ir pabandyti įvardinti, kurie po rinkimų priimti sprendimai galėtų būti pavadinti rimtu „priešnuodžiu“ emigracijai? Kova su korupcija valstybės institucijose, rūpestis vaikais, patiriančiais smurtą, alkoholio akcizo didinimas – puiku, tačiau tai dar tikrai neprimena kapitalinio valstybės remonto pradžios.

Reaguodamas į nerimą keliančią emigracijos statistiką, Ramūnas Karbauskis paskelbė, kad ketina inicijuoti naują Nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Esą per du metus pasikeitė geopolitinė situacija, taip pat išryškėjo naujos tendencijos, į kurias dera atsižvelgti. Bandau įsivaizduoti naujo Nacionalinio susitarimo tekstą: „Mes, Lietuvos politinės partijos, reaguodamas į tai, kad sparti emigracija turi sudėtingus socialinius ir ekonominius padarinius Lietuvai, iškilmingai sutariam, kad įkalbėsime likusius žmones neemigruoti. Siekdami šio tikslo, sudarysime darbo grupę bei kelias nuolatines komisijas.“

Negi tie, kurie niekada neragavo vyno, gali tartis su vyndariais. Paprasčiau pastaruosius apkaltinti, jog „trukdo dirbti.“

Nacionaliniai susitarimai inicijuojami, kai reikia mobilizuoti politikus ir visuomenę, kai siūloma kuriam laikui atidėti nesutarimus dėl detalių ir susitelkti į esmę. Tačiau dabartinėje situacijoje tikrai niekas netrukdo valdančiajai koalicijai veikti ir be jokių susitarimų. Nebent eilinio susitarimo inicijavimas yra ne kas kita, kaip pagalbos prašymas. Pavyzdžiui, jei Ramūnas Karbauskis viešai kreiptųsi į opoziciją, į mokslininkus, įvairių sričių analitikus, pripažindamas, kad neturi supratimo, kokių priemonių pirmiausia reikia imtis. Tai būtų labai stiprus žingsnis, kuris reikštų tikrą revoliuciją lietuviškoje politinėje kultūroje.

Tačiau, bent kol kas, panašiau į tai, kad paprasčiausiai naujas vynas pilamas į senus vynmaišius. Patyrę vyndariai turėtų perspėti, kad tai gali blogai baigtis. Tačiau negi tie, kurie niekada neragavo vyno, gali tartis su vyndariais. Paprasčiau pastaruosius apkaltinti, jog „trukdo dirbti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"