TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Suvienytos Vokietijos nenorėjo nei rusai, nei britai, nei prancūzai

2015 10 05 10:09

Spalio 3 dieną vokiečiai pažymėjo Vakarų bei Rytų Vokietijos žemių susivienijimo  25-metį. Prieš ketvirtį amžiaus priimti politiniai sprendimai iki šių dienų formuoja Europą, teigia lenkų tyrinėtojas Jacek Stawinski leidinyje „Historia“. Ar tikrai žinome visas VFR ir buvusios sovietų dirbtinės satelitinės valstybės VDR susijungimo pasekmes, darančios poveikį  šiandieninei Europai?

Griūvant komunistinei sistemai Lenkijoje bei Vengrijoje, ekonomiškai ir moraliai nusilpusi Sovietų Sąjunga nesugebėjo suvaldyti savo satelitinės valstybės bei sustabdyti piliečių sąjūdžių Baltijos šalyse. Berlyne 1989 metų lapkričio 9 dieną griuvus sienai, atrodė, kad vokiečių žemių susivienijimas yra savaime suprantamas. Tačiau po patirto šoko, kurį sukėlė šimtų tūkstančių vokiečių veržimasis į vakarinę šalies dalį, Vokietijos kaimynai ir net rytų vokiečių buvę opozicionieriai ir demokratiniai politikai beveik nekalbėjo apie būtinumą susivienyti, o tik kūrė būsimos demokratinės rytų Vokietijos planus. Susijungti troško eiliniai Rytų ir Vakarų Vokietijos piliečiai bei drąsesni, politinę nuojautą turintys politikai.

Sovietų Sąjunga pirmaisiais mėnesiais po Berlyno sienos griuvimo dar sugebėjo kontroliuoti situaciją ekonomiškai bankrutavusioje Rytų Vokietijoje, bet jau 1990 metų pavasarį suprato, kad jai nepavyks išsaugoti buvusios VDR ir kad susijungimas, ko gero, neišvengiamas. Michailas Gorbačiovas nenorėjo leisti vokiečiams susivienyti, bet su juo buvo galima derėtis – taip manė Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis. Būtent kanclerio H. Kohlio aktyvi diplomatinė veikla ir rytų vokiečių besąlyginis noras susijungti su klestinčia VFR buvo dvi pagrindinės priežastys, nulėmusios vokiečių sėkmę - taip mano tyrinėtojai. Žinoma priežasčių būta daugiau.

Vis dėlto H. Kohlis turėjo išlavintą politinį instinktą ir suprato istorinio momento svarbą. Jis, kaip pats mėgo sakyti, „įsikibo į istorijos skverną“. H. Kohlis buvo pirmasis politikas, viešai paskelbęs apie Vokietijos susivienijimą. 1989 metų lapkričio pabaigoje H. Kohlis, nesitaręs nei su sąjungininkais, nei su bendrapartiečiais iš krikščionių demokratų partijos, pats vienas nusprendė ir pareiškė savo tautai bei pasauliui, kad Vokietija turi būti suvienyta ir tam jau atėjo metas. Jo viešas pareiškimas vienus nustebino, kitus išgąsdino, bet nepaliko abejingo nė vieno vokiečio.

Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik JAV prezidentas G. Buhas parėmė kanclerį H. Kohlį. Jis manė, kad Vokietijos suvienijimas bus akivaizdus pergalės šaltajame kare prieš Sovietų Sąjungą ženklas. G. Bushas kaip ir H. Kohlis suprato, kad M. Gorbačiovas yra silpnas savo šalyje, kad jį spaudžia kariškiai bei reformų priešininkai ir nežinia, kiek jis išsilaikys valdžioje. Todėl būtina skubėti.

Tačiau Vokietijos susivienijimo idėjai pasipriešino britų premjerė „geležinė ledi“ Margaret Thatcher ir Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrandas, kaip ir Italijos vyriausybė nebuvo už. M. Thatcher tapo aktyvia pasipriešinimo Vokietijos susijungimui lydere, gąsdindama, kad vokiečiai revizuos sienas, konkrečiai - sieną su Lenkija, ir kad Europai geriau būtų dvi vokiečių valstybės. Sustabdyti M. Thatcher pasipriešinimą reikėjo JAV prezidento įsikišimo, nes H. Kohlio argumentų ji neklausė. Po Vokietijos susivienijimo britų konservatoriai, nepatenkinti M. Thatcher politika ir siekdami užmegzti glaudesnius santykius su padidėjusia vokiečių valstybe, privertė ministrę pirmininkę atsistatydinti. Tačiau ji pati visada buvo įsitikinusi, kad elgėsi teisingai.

Nelengva buvo susitarti vokiečiams ir su prancūzais, konkrečiai - su jų socialistu prezidentu, kuris šokiravo vokiečių politikus netrukus po sienos nuvertimo apsilankęs VDR. Vis dėlto pavyko sudaryti su prancūzais sandėrį: H. Kohlis pažadėjo paremti F. Mitterrando idėją įvesti bendrą valiutą – eurą ir atsisakyti stiprios bei Europoje dominuojančios markės. H. Kohlis pažadą ištesėjo. Taip 1999 metais Europoje atsirado euras, kuriuo prancūzai dabar nelabai džiaugiasi, bet juo patenkinti vokiečiai, kurie anksčiau buvo labai prisirišę prie markės.

Įtikinęs sąjungininkus, H. Kohlis ėmėsi nusilpusios Rusijos meškos, laikiusios Rytų Vokietijoje šimtatūkstantinę kariuomenę. Po ilgų ir atkaklių derybų, pažadėję M. Gorbačiovui milijardus markių nusilpusiai jo šalies ekonomikai ir apsiėmę padengti visas kariuomenės išvedimo iš Vokietijos išlaidas, vokiečiai su rusais susitarė. Vokietija galėjo ne tik susijungti, bet kartu su rytine jos dalimi priklausyti ir Europos Sąjungai bei NATO. Rusija savo kariuomenę iš Vokietijos išvedė jau kito prezidento – Boriso Jelcino kadencijos metais.

Be to, tarp vokiečių ir rusų buvo pasiektas susitarimas, jog vokiečių pramonininkai padės Rusijai modernizuotis, ateidami su savo kapitalu į plačią rytų rinką. Vokietijos pramonininkai sutiko su tokiu H. Kohlio pasiūlymu ir tarp Rusijos bei Vokietijos užsimezgė ypatingi partnerystės santykiai, kurie tęsėsi beveik ketvirtį amžiaus. Vokietijos verslas atėjo ne tik į plačią Rusijos rinką, bet ir toliau į rytus.Tokie išskirtiniai santykiai su Rusija tęsėsi iki Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

Po Krymo užgrobimo bei įsiveržimo į pietrytines Ukrainos žemes, vokiečių verslas gali darbuotis Rusijos rinkoje savo rizika, neturėdamas Vokietijos vyriausybės palaikymo. Panašu, kad toks kardinalus posūkis, įvykęs Vokietijos ir Rusijos santykiuose, gali užsitęsti ilgam.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"