Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Svarbios žinios Lietuvai iš Paryžiaus ir Berlyno

 
2016 11 29 6:00

Kai Lietuvoje jau matyti būsimos Vyriausybės kontūrai, vis dėlto svarbiausi mums įvykiai rutuliojasi už šalies ribų. Prezidento rinkimai Prancūzijoje vyks kitų metų pavasarį, o parlamento rinkimai Vokietijoje – tik rudenį, bet ir vienų, ir kitų artėjimas jau labai jaučiamas tarptautinėje politikoje.

Prieš savaitę per pirminius dešiniojo sparno kandidatų rinkimus į Prancūzijos prezidento postą pralaimėjimą patyrė buvęs šalies vadovas Nicolas Sarkozy, Kremliaus vadintas „bičiuliu Nicolas“. Gera žinia atėjo ir iš Vokietijos: kanclerė Angela Merkel, užimanti tvirtą poziciją ne tik dėl Rusijos agresyvios politikos Ukrainoje, bet ir (tai mums ypač svarbu) dėl Baltijos valstybių saugumo, nusprendė dalyvauti Vokietijos parlamento rinkimuose – ji sieks ketvirtą kartą tapti šios šalies Vyriausybės vadove.

Rinkimuose nedalyvaus užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris, galėjęs būti vienu ryškiausių A. Merkel oponentų, pareiškimais kartais nuklysdavęs į kai kuriems Vokietijos socialdemokratams būdingą „šrioderizmo“ liniją pataikaujant Maskvai. Jis taps Vokietijos prezidentu. Tai labai garbingos, bet menką įtaką užsienio politikoje turinčios pareigos. A. Merkel ir jos partija palaikė tokį žingsnį.

Prancūzija ir Vokietija – dvi valstybės, nuo kurių vidaus politikos sprendimų gali priklausyti Europos politikos, įskaitant ir Baltijos valstybių saugumą, sprendimai.

Tai svarbu ypač dabar, kai dėl Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose ir po „Brexit“ referendumo Didžiojoje Britanijoje pasaulis įžengia į tam tikrą nežinios laikotarpį. Kai Jungtinė Karalystė paliks Europos Sąjungą, vienas svarbiausių klausimų bus ne tik tai, kiek gali būti stipri politikos jungtis tarp Berlyno ir Paryžiaus, bet ir tai, kokie politikai po rinkimų eis vadovaujamas pareigas Prancūzijoje bei Vokietijoje. Aišku, Jungtinė Karalystė, matyt, toliau vaidins svarbų vaidmenį NATO.

Artėjančius rinkimus Vokietijoje ir Prancūzijoje įdėmiai stebi ir už NATO bei ES ribų esančios valstybės. Viena jų yra Rusija, o pasaulio žiniasklaidoje mirga straipsnių, teigiančių, kad Vladimiras Putinas pastaruoju metu laimi rinkimus ir Amerikoje, ir Europoje. Tokių straipsnių autoriai išrinktąjį JAV prezidentą iš anksto priskiria prie tų šalies vadovų, kurie vykdys palankią V. Putinui politiką, nors aš dar neskubėčiau taip teigti.

Rinkimai Bulgarijoje ir Moldovoje tikrai buvo Maskvos naudai. Tačiau po pastarosios savaitės įvykių Vokietijoje dar sunku pasakyti, ar Kremlius turės įtakingą favoritą šioje šalyje vyksiančiuose parlamento rinkimuose.

Prancūzijoje Kremlius bandė statyti už du kandidatus: kraštutinių dešiniųjų, t. y. Nacionalinio fronto, lyderę Marine Le Pen, kurios partija kaltinama gaunanti pinigų iš Kremliaus, ir buvusį šalies prezidentą N. Sarkozy. Tačiau šis politikas, vasarą dar bandęs įtikinti Kremlių, kad jis yra geresnė alternatyva nei M. Le Pen, ir eilinio vizito per pastaruosius keletą metų į Rusiją metu save vadinęs V. Putino draugu, netikėtai pralaimėjo pirminius dešiniųjų kandidatų į prezidentus rinkimus.

Kaip skelbia prognozės (nors jos, kaip parodė ir JAV prezidento rinkimų kampanija, gali būti labai klaidingos), tas politikas, kuris taps dešiniųjų kandidatu Prancūzijos prezidento rinkimuose, greičiausiai nugalėtų ir po Francois Hollande'o valdymo stipriai demoralizuotus socialistus, ir kraštutinių dešiniųjų vadovę M. Le Pen.

Todėl nei V. Putinas, nei jo aplinkos asmenys, nei prancūzų kalba transliuojantis televizijos kanalas „Russia Today“ neužsimindavo, jog būtent N. Sarkozy buvo vienas iniciatorių nušalinti Moammarą Gadhafi, o kai kas Prancūzijoje teigia, kad ir sunaikinti. Nors Vakarų veiksmus Libijoje Kremlius nuolat kritikuoja dėl ten tvyrančio chaoso.

N. Sarkozy nepriminta Libija. Kremliaus draugystė su M. Le Pen irgi rodo, kokia dviveidė yra dabartinė Rusijos valdžia, kalbanti ir apie fašizmo grėsmę Europoje. Pralaimėjus N. Sarkozy, Kremlius suvokė, kad draugų reikia ieškoti tarp tų, kas laimės dešiniųjų pirminius rinkimus. Į antrąjį turą pateko buvę premjerai Francois Fillonas, surinkęs daugiau kaip 44 proc. balsų, ir Alainas Juppe, gavęs 21 proc. balsų.

A. Juppe prisistatė kaip griežtos linijos agresyvios Rusijos politikos atžvilgiu atstovas. F. Filloną Kremlius lyg ir galėtų matyti kaip sau palankesnį asmenį. Jam paramą išreiškė ir N. Sarkozy. F. Fillono aplinkoje sukasi ir tokie asmenys kaip parlamento narys Thierry Mariani, palaikantis glaudžius ryšius su Rusijos įtakingais politikais ir pasisakantis už Krymo pripažinimą Rusijos teritorija bei sankcijų Maskvai panaikinimą.

Šį savaitgalį pirminius dešiniųjų rinkimų aiškiai laimėjo F. Fillonas, bet ar galima sakyti, kad tai – Maskvos pergalė? Situacija panaši į D. Trumpo atvejį. F. Fillono kalbose prieš rinkimus netrūko minčių apie siekį atkurti pasitikėjimą santykiuose su Maskva. Tačiau Rusiją jis vadino pavojinga branduolinį ginklą turinčia valstybe ir teigė, kad JAV bei kitų NATO sąjungininkų neiškeistų į glaudesnius ryšius su Maskva.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"