TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sveikatos apsauga – ir brangi, ir neefektyvi

2016 03 04 6:00

Sveikatos finansavimas per dešimtmetį išaugo daugiau kaip du kartus. Šiemet Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas sieks daugiau nei 1,516 mlrd. eurų. 

2004 metais šis biudžetas siekė vos 0,696 mlrd. eurų. Kadangi atlyginimai gerokai išaugo, padidėjo ir darbuotojų įmokos į sveikatos draudimo fondą. Prieš 12 metų vidutinį darbo užmokestį gaunantis asmuo per mėnesį sumokėdavo apie 30 eurų, dabar – per 60 eurų. Pinigų sveikatos apsaugai išleidžiame vis daugiau, tačiau ar pacientai jaučiasi gaunantys geresnę paslaugą? Vargu.

Sveikatos apsaugai atseikėjame daugiau kaip 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Kaimynėse šalyse skiriama panaši BVP dalis. Estijoje ir Latvijoje net šiek tiek mažesnė – iki 6 proc., Lenkijoje – 6,6 proc. BVP. Be abejo, jei lygintumės su turtingomis valstybėmis, atrodytume kukliau. Tačiau turtingos šalys turi kur kas daugiau, nei turime mes. Be to, jose privačios išlaidos sveikatai yra didesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Šveicarijoje privačių išlaidų dalis siekia 3,8 proc., Vokietijoje – 2,6 proc., Austrijoje – 2,4 proc., Belgijoje ir Prancūzijoje – po 2,3 proc., o Lietuvoje – mažiau nei 2 proc. BVP. Tačiau ne tik skiriama BVP dalis lemia gerą sveikatos apsaugą. Čia svarbūs keli aspektai.

Pirma, Lietuvoje sveikatos apsaugos finansavimas iš esmės priklauso nuo vieno šaltinio – valstybinio finansavimo (valstybės biudžeto ir valstybinio PSDF lėšų). Daugelyje kitų šalių – priešingai, finansavimas diferencijuotas. Jose tam tikras paslaugas ar dalį paslaugos apmoka valstybė, kitą dalį – pats pacientas per privatų draudimą ar susimokėdamas tiesiogiai.

Antra, Lietuvoje PSD įmokų nemoka daugiau nei pusė šalies gyventojų. Apie 1,64 mln. gyventojų yra apdrausti valstybės, o tiksliau – mokesčių mokėtojų, neatsižvelgiant nei į jų pajamas, nei į turimą turtą. Tai reiškia, kad net ir galintieji mokėti už savo gydymą nemoka sveikatos draudimo įmokų. Juos apdraudžia mokesčių mokėtojai, už jų gydymą irgi moka mokesčių mokėtojai. Perki sveikatos draudimą sau, nuperki dar ir kitam. Vietoj akcijos „Pirk vieną – antrą gauk nemokamai!“ turime „Pirk vieną – sumokėk už du!“

Taigi visą sistemą išlaiko mažiau nei pusė gyventojų. 600 eurų į rankas uždirbantis asmuo per mėnesį sveikatos draudimui atseikėja 70 eurų, per metus – 840 eurų (šaltinis – www.mokumokescius.lt). Šie mokėtojai į bendrą katilą suneša daugiau nei pusantro milijardo eurų per metus. Suma didelė. Bet kai ji išdalijama visiems šalies gyventojams, kiekvienam tenka mažai. Kitose šalyse už sveikatos apsaugą moka beveik visi ar bent jau pagal finansines galimybes prisideda prie savo gydymo. Be abejo, yra išimčių, kai nemoka sunkūs ligoniai, vaikai ar mažas pajamas gaunantys žmonės, bet jų tikrai nėra tiek daug kaip Lietuvoje.

Trečia, Lietuvoje, priešingai nei kitose šalyse, nemaža dalis sveikatos išlaidų cirkuliuoja šešėlyje. Neoficialius atsiskaitymus įtraukus į oficialią statistiką, sveikatos apsaugos finansavimas tikrai nebūtų toks jau ir mažas. Žinant, kad kas antras nelegaliai primoka už sveikatos priežiūros paslaugas, būtina sutvarkyti apmokėjimo už gydymą sistemą, kad žmonės už paslaugas galėtų susimokėti legaliai.

Ketvirta, Lietuvoje trūksta konkurencijos, privačių gydymo įstaigų dalis siekia vos 9 procentus. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Olandijoje, ji siekia net 88 proc., Belgijoje – 70 proc., Prancūzijoje – 66 proc., Vokietijoje ir Austrijoje – po 50 procentų. Tai, kad konkurencija lemia geresnę sveikatos sistemą (efektyvesnę įstaigų veiklą, geresnę paslaugų kokybę ir aptarnavimą, mažesnes eiles ir kt.), iškalbingai liudija šių šalių labai geras įvertinimas Europos sveikatos paslaugų naudotojų indekse (Euro Health Consumer Index 2015 metų tyrimas). O Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Svarbu ir tai, kad mūsų šalyje dalis sveikatos išteklių naudojami neefektyviai. Tai rodo dažnai linksniuojamas lovų ligoninėse skaičius. Jis yra vienas didžiausių Europoje. Tūkstančiui lietuvių tenka 7,6 lovos. Kitose šalyse šis rodiklis gerokai mažesnis: Latvijoje – 6, Estijoje – 5,6, Lenkijoje – 6,6, o Europos Sąjungos vidurkis – 5,4 lovos. Niekas nesiginčija, kad paslauga turi būti prieinama ir suteikiama kuo arčiau vartotojo, tačiau kai tai kainuoja šimtus tūkstančių, to toleruoti nebegalima.

Juolab kad, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) duomenimis, net iki 80 proc. rajonų gyventojų gydosi ne savo savivaldybėse, o renkasi didesnes gydymo įstaigas. Pavyzdžiui, ne savo miesto ligonines renkasi apie 67,5 proc. Pakruojo, 84,4 proc. Kazlų Rūdos, 77,5 proc. Kalvarijos gyventojų. Tai rodo, kad arba dauguma šių gyventojų yra labai sunkūs ligoniai ir todėl važiuoja į dideles ligonines, arba dauguma vis tiek veržiasi į dideles klinikas. O rajone toliau išlaikomos tuščios lovos ir stovi nenaudojama įranga, o jų išlaikymas kainuoja ne kam kitam, o mokesčių mokėtojams. Ir tai tik vienas neefektyvumo, kurio gausu Lietuvos sveikatos priežiūros sistemoje, pavyzdžių.

Problema susijusi ne tik su lėšų panaudojimu, bet ir su jų paskirstymu. SAM šiuo metu yra sveikatos politikos formuotoja, daugelio gydymo įstaigų steigėja ir skirsto lėšas. Kai pinigus skirsto ta pati institucija, kuri yra daugelio didžiausių gydymo įstaigų steigėja ir kuriai pavaldžios už lėšų panaudojimą atsakingos institucijos, neišvengiamai lieka daug vietos subjektyviam vertinimui, kaip paskirstyti pinigus, ką iš ko ir už kiek pirkti.

Taigi turime neefektyvią tik mažos dalies mokesčių mokėtojų finansuojamą sistemą, kurioje dalis lėšų iššvaistoma infrastruktūrai ir pastatams išlaikyti. Tad nenuostabu, kad ir žmonės nepatenkinti tokia sveikatos apsauga, ir medikai gauna mažus atlyginimus. Ar galima geriau? Be abejo. Visų pirma, reikia tvarkytis su neūkiškumu ir efektyviai naudoti esamas lėšas. Antra, kadangi sveikatos paslaugų ir lėšų joms finansuoti poreikis tik augs, o valstybės finansinės galimybės – labai ribotos, reikia ieškoti papildomų sveikatos apsaugos finansavimo šaltinių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"