TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sveiki sulaukę naujų mokslo metų!

2015 09 16 6:00

Prieš pat rugsėjo 1-ąją Vilniuje vykusiame svarbiausiame šalies švietimo elito mokslo metų renginyje - respublikinėje konferencijoje - ypač daug dėmesio buvo skirta švietimo kokybei, mokinių mokymosi kokybei.

Iš ko susideda švietimo kokybė? Tiek ministrės pranešime, tiek kitose kalbose, prisipažinsiu, aiškaus apibrėžimo neradau, bet negalima nesutikti su ministrės išvada, jog pasaulio švietimo raidą atitinkančios kokybės Lietuvoje nėra. Vadinasi, reikia ką nors daryti, kad ji atsirastų. O ką daryti?

Ką daro Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija? Vyriausybė šiemet skiria tikslinių lėšų mokinių neformaliajam ugdymui, o ministerija ėmėsi eksperimento: vietoj visų kritikuojamo mokinio krepšelio diegia klasės krepšelį.

Nors naujas diegas dar nesulapojo, jau dabar apie jį išgirdę rajonų švietimo darbuotojai raukosi lyg neprinokusių agrastų užvalgę. Jie (aš irgi) naujame projekte įžvelgia tokią pat, o gal net didesnę grėsmę mažoms kaimų mokykloms, kokią kėlė ir mokinio krepšelis. Mat bet kokio ministerijos biurokratų nupinto krepšelio tikslas vienas: sutaupyti, t. y. sumažinti lėšas, skiriamas švietimui. Šį kartą jos bus taupomos vos ne keturiskart apkarpant tą krepšelyje atseikėtą atlyginimų dalį, kuri tenka mokyklų vadovams. Vadinasi, teks mažinti ir pačių mokyklų skaičių?

O ką gali padaryti mokyklų steigėjos - savivaldybės?

Vietos savivaldos įstatyme nurodyta, kad rajonų savivaldybių švietimo komitetai gali ne tik svarstyti ir teikti pasiūlymus dėl racionalaus rajono švietimo įstaigų tinklo, prižiūrėti švietimo įstaigų veiklą, bet ir nagrinėti, teikti pasiūlymus bei išvadas dėl švietimo ir ugdymo programų. Tačiau, atvirai kalbant, rajono lygio politikai stokoja realių galimybių daryti kokią nors įtaką švietimo programoms. O gaila... Jau ir vietinės reikšmės politikai atkreipė dėmesį, kad apie mokymo kokybę, apie naujausias mokymo metodikas kalbama kiekvienoje švietimo darbuotojų konferencijoje, bet beveik neužsimena apie dar svarbesnį aspektą - mokymo paskirtį.

Beje, buvęs švietimo ministras Darius Kuolys neseniai pabrėžė, kad jei pedagogams priimtina tai, kas dabar vyksta Lietuvoje - jaunimo nedarbas, visuotinė emigracija, aklas svetimų papročių sekimas, - tada belieka gilintis į naujas ir naujausias metodines vingrybes.

Prieš keletą metų susitikusi su vienos mokyklos pedagogais teiravausi, kam jie ruošia (moko, ugdo) savo mokinius: ar tapti aktyviais Lietuvos valstybės piliečiais, kurie dirbtų čia ir mūsų visų labui, ar tik rengia pigią darbo jėgą užsieniui? Man buvo oriai pasakyta, kad svarbiausias jų, pedagogų, tikslas - suteikti mokiniams kuo geresnių, išsamesnių žinių, o kur ir kaip jas paskui šie pritaikys, tai jau pačių moksleivių reikalas.

Tokį atsakymą tuomet pavadinau neteisingu. Mano nuomonė nepasikeitė ir šiandien, juolab jog taip manau ne vien aš.

Filosofas Algis Mickūnas yra pasakęs, kad mokytojams ir švietimo politikams nuolat dera grįžti prie mokymo paskirties klausimo. Ir jį būtina kelti kaip tik tuomet, kai pajuntame, jog ne viskas švietimo srityje gerai. O kad ne viskas čia dabar gerai, pajutome visi. Dėl nesibaigiančių reformų mūsų švietimo sistema tapo panaši į varną, įstrigusią degute: ištraukia snapą - įklimpsta uodega, ištraukia uodegą - įklimpsta snapas.

Kol varna blaškėsi reformų degute, atsitiko taip, kad lietuvių kalba daugumai mokinių virto nemėgstamiausiu dalyku. Tai jau prilygintina skandalui ir vertintina kaip didžiausia moderniosios Lietuvos mokyklos nesėkmė.

O kur dar raštingumo problemos, mokinių nenoras skaityti knygas, tapęs visuotine epidemija!?

Danų princas Hamletas tokioje situacijoje tikriausiai pasakytų: „Kažkas negerai Danų karalystėje.“ Aš tik konstatuoju: kažkas labai negerai Lietuvos švietimo programose, jei net moderniausios metodikos negali įveikti mokinių nemeilės lietuvių kalbai.

Profesorė Viktorija Daujotytė savo ruožtu aiškina: „Literatūros istorija yra ir istorija, kultūros istorijos dalis. Martynas Mažvydas yra ir istorijos, ir literatūros reikalas. Jei pasieksime, kad lituanistai skaitytų istorikų vadovėlius, o istorikai - lituanistų, bus jau nemažai padaryta. Vytautas Didysis, sako istorikai, yra svarbiausias lietuvių istorijos herojus, o didžiuoju pirmasis Vytautą pavadino Maironis. Pavadino ir pakreipė istorijos žvilgsnį. Dalis mūsų istorijos sukurta literatūros. Suprantame, ką pasakojame vieni kitiems: mus jungia lietuvių kalba, mes kalbamės prigimties kalba, prigimties kalba yra ir labai gilios patirties kalba. Neturime bijoti minties, kad ne tik kalbame, bet ir jaučiame lietuviškai, perimdami tai, kas ateina iš mūsų protėvių. Kas nejaučia protėvių, to patirtis lieka pačiame paviršiuje.“

Sapientibus sat. Protaujantiems - gana... Tad ko ir dėl ko mokysime naujais mokslo metais?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"