TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šventųjų karvių (teismų) ganymas

2008 07 14 0:00

Šių metų Valstybės dienos minėjime valstybės prezidentas Valdas Adamkus pasakė sakralinę frazę: "kiek esame teisingi, tiek esame laisvi."

Teisingumo ir atvirkščiai - neteisingumo, kaip ir laisvės pajautimo, samprata glūdi kiekviename iš mūsų. Kai neteisingumas ar laisvių suvaržymai paliečia visus atskirai, su jais kovojame, o pralaimėję tą kovą, nors jaučiame savo teisumą, dažniausiai tik nuryjame nuoskaudą. Taip elgiamės gal ir dėl iš šalies girdimo suvokimo apie mus, kaip nebrandžią visuomenę, kuri turi laukti: ryt poryt viskas susitvarkys. Ir taip ištisus aštuoniolika atkurto valstybingumo metų.

Tačiau kai neteisingumas viena ar kita forma jau palietė didelę daugumą valstybės gyventojų, matyt, ateina laikas ir jerubių skaičiavimui.

Lietuvos Konstitucijos 109 str. skelbia, kad teisingumą vykdo tik teismai ir kad teisėjai bei teismai, šį teisingumą vykdydami, yra nepriklausomi. Tačiau konstitucinės nuostatos yra viena, o tikrovė šalyje tokia, kad Lietuvą jos gyventojai totaliai nusako imituojančia teisinę valstybę. Kad Tauta taip kalbėdama neteisi, mano tik patys "nacionaline teise" vadinamos sistemos kūrėjai, dažnai pasitelkiantys į pagalbą vienokių ar kitokių svečių iš senų europinių demokratijų. O šie argi gali negirti vaišingų šeimininkų?

Sovietinė teisė buvo kvaziteisė, ir jos teorija, ir praktika. Ši "lyg ir teisė" sklandžiai vartojo visuotinai priimtą teisinę terminiją, bet gynė vienos grupės (ne tik praeityje dariusios nusikaltimus), įsivardijusios komunistų partija, ir suformavusios sau paklusnią valdymo sistemą, interesus. Kai sovietinė sistema nusprendė mutuoti iš visuomenės turtą pasisavinusios į visuomenės turtą pasidalinančią, turėjo būti sukurta teisinė bazė, kuri šiuos procesus apsaugotų. Vaučerizacija, socialinio teisingumo nepaisymas palietė daugelį Rytų ir Vidurio Europos iš komunizmo besivaduojančių kraštų. Kaip kartą apie Lietuvą pasakė vienas "perestroikos" vykdytojų Eduardas Vilkas - "privatizaciją galėjome atlikti greitai arba teisingai. Mes pasirinkome pirmąjį variantą".

Todėl kai kam nepriklausomoje valstybėje vėl prireikė kvaziteisės. Jai teko tapti Pandoros skrynia ir gelbėjimosi ratu. Ir ne tik pirminio turto privatizavimo ir išlikusio nekilnojamojo turto, žemės reformos iškreipimų metais. Kuriant norminę bazę teismų darbui, teisminės valdžios sudarymui kvaziteisinėmis nuostatomis pasiremta labai plačiai. Žinoma, taip buvo ne tik Lietuvoje. Gal tik Rytų Vokietija tapo išimtimi - po Berlyno sienos griuvimo ją pasiekė teisėjų iš Vakarų desantas ir jaunų teisininkų įtraukimo į teisėtvarkos sistemą išbandyti principai. O kas ir kaip tampo siūlelius procese, garsiai įvardintame teisine/teismine reforma - pas mus kol kas niekas neatsako.

Žinoma tik, kad prieš porą metų, aktyvių žmonių spaudžiamas Valdas Adamkus sudarė darbo grupę naujam Teismų įstatymo projektui rengti. Ir atsitik taip, kad į tą grupę pakliuvo būtent tie teisininkai, kurie ir buvo pasižymėję kvaziteisinės sistemos perkėlime į nacionaline pavadintą teisę.

Tylioji valdžia

Ne kartą tyliąja teisminę valdžią įvardijęs buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kuris savotiškai yra teisus. Lietuvos teismai, ir pirmiausia į bendrą teismų sandarą neįsirašantis neseniai jo vadovautas Konstitucinis Teismas, veikia gan specifiškai, tarsi prislėgdami bendrapiliečius togų ir herbų svoriu, be reikiamo atvirumo. Televizorių ekranuose kartkartėmis išvystame: po rusiškų kareivinių viršilos balsą turinčio teismo tarnautojo šūktelėjimo, į salę alfabeto tvarka įlinguoja tie, kurių pareiga būtų operatyviai reaguoti į visas norminių aktų neatitiktis Konstitucijai, bet kurie realiai savo daugiažodėmis nutarimų preambulėmis bando formuoti mūsų kasdienio (politinio?) gyvenimo taisykles. Ne viename priimtame nutarime, ypač išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos klausimais, šiame teisme prisiminta nuo Romos laikų žinoma doktrina, kad "iš neteisės teisė neatsiranda". Suinteresuotiesiems tiek Seime, tiek už jo žingsnis po žingsnio vis labiau suveliant išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos teisinius pagrindus ir sąlygas jo sugrąžinimui teisėtiems savininkams, pasipylė žmonių skundų lavina į visas instancijas, taip pat į teismus. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų kolegija su jos pirmininku Č.Jokūbausku, kaip ir Vyriausiasis administracinis teismas, per daugelį metų nedarė šių bylų teisminės praktikos apibendrinimų. Taip tylėdamos pačios aukščiausios valstybės teisminės instancijos kartu padėjo ir Konstituciniam Teismui laikytis tylos įžadų vykstant išties maštabiškam nusikalstamam veikimui prieš šalies visuomenę, kuris tęsiasi daugelį metų, ir kuris žurnalistų kukliai įvardintas žemgrobystėmis.

Bet ar Konstitucinio Teismo teisėjai (buvę ir esami), kurie žmonių akimis turėtų būti ne tik aukščiausios teisinės kvalifikacijos, bet ir pilietiškiausių nuostatų žmonės, nematė kas vyksta ir nerado priemonių negerovėms stabdyti? Ar ir juos slegia sovietmečio disertacijos?

Blogiausia, jei konformizmas tebėra Lietuvos teisininkų moralinė būsena.

Teismų savivalda

Kalbant apie jau minėto Konstitucijos 109 str. nuostatas dėl teisėjų nepriklausomumo ir paklusimo tik įstatymui, žmonėse dažnai prisimenamas rusiškas anekdotas apie sovietinį jūreivį, įkliuvusį muitininkams su lagaminu, pilnu svarų sterlingų. Jūreivis paaiškino, kad išlipęs Liverpulyje pamatė anglų dokininkus, žaidžiančius "akį". Įsiprašęs pažaisti, iš pareiškusiojo, kad surinko "21", paprašė rodyti kortas. Anglai labai įsižeidę dėl tokio sovietinio piliečio nepatiklumo. "Juk mes džentelmenai", - sakė jie.

- Ak, džentelmenai? - perklausė anekdoto jūreivis, - ir pasipylė man korta (rusiškai: "I pošla že u menia karta").

Visuomenėje gajus įsitikinimas, kad ir anų laikų teisėjai be išlygų tapę nepriklausomais ir savivaldžiais atkurtoje valstybėje, elgiasi (bent jau jų dalis) kaip anas jūreivis. Kaip sėkmės "džentelmenai", kuriems išpuolė gera korta. Ir kalba būtų ne tik apie teisminių instancijų vadovus, melavusius valstybės prezidentui, bet apie kartu su jais besisukantį didelį, viešai ir atliekant pareigas meluojančių teisininkų ratą. Nuo prezidentūros iki prokuratūros. Visi pamename, kaip Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį A.Petrusevičiaus ir kitų asmenų byloje, kad teisėjo J.Gaidukevičiaus žinion ši byla duota neteisėtai, kad to nebebuvo galima daryti dėl galiojusio prezidento dekreto šį teisėją išleisti į pensiją. Tačiau pasirodė, kad šiam "nebepakaltinamam teisėjui" buvo perduota ir daugiau bylų. Tarp jų dėl per trijų milijonų litų žalos valstybei padarymo, kurią anas sėkmingai ilgą laiką vilkino aiškiai laukdamas teisinės senaties. Ar tik eksteisėjui J.Gaidukevičiui ta senatis buvo reikalinga? Kai visuomenės institucijos informavo valstybės prezidentą ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininką apie šitokį veikimą, turintį pareiginio nusikaltimo požymių, atsakymo negavo. Kas dedasi Kauno apygardos teismo aukščiausiame ešalone, visuomenė nesužinojo.

Manęs tai nestebina. Nors Lietuvoje daugybė teisininkų, nematome nuosekliai darančio karjeras ikiteisminėse įstaigose dirbančio jaunimo, teisėjų iš periferijos. Stebint "tyliosios valdžios" viršūnių formavimą, atrodo tarsi "ten, kur reikia" aprobuoti nomenklatūriniai sąrašai iki šiol egzistuotų. Sukimasis tarp partijų "šnekučių" ar patarinėjimas prezidentūroje, net jei niekada nesi dirbęs teisme, gali garantuoti, kad įlinguosi... kad ir į Konstitucinį Teismą.

Žinoma, yra ir išimčių. Kai iš Šalčininkų rajono į aukščiausios prabos teisėjus anais "pilstuko" laikais kilo teisėjas V.Aidukas, Seimui, per Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, buvo teikiama informacija, kad iš Panevėžio "Semos" gamyklos išvažiavusi autocisterna su spiritu Šalčininkų rajone tik pastovėjo buferinėje zonoje ir, neįvažiavusi į gretimos valstybės teritoriją, grižo į Lietuvą "šinkuoti" savo prekę. Sulaikius krovinį ir atlikus ikiteisminį baudžiamąjį tyrimą, jis numarintas ne be šio teisėjo pagalbos. Taip pat V.Aidukas, kaip ir Vilniaus r. prokuroras A.Burokas, talkino žiauriausiu būdu iš namo Rūdininkų girioje išmetant pilietį A.Dzevočką, kuris, mano supratimu, šių valstybės pareigūnų neapykantą pelnė vien todėl, kad buvo 1941 m. birželio sukilėlis. Kaip manote, ar tokia informacija apie teisėjo reputaciją privertė ką nors iš formavusių teismus suklusti, pareikalauti išsamesnių žinių?

A.Dzevočkos turtu iki šiol naudojasi jį užgrobusieji.

Gerai žinantis prezidento V.Adamkaus "virtuvę" ir priartintųjų santykius su vadinamaisiais "valstybininkais", Darius Kuolys straipsnyje "Kodėl" atskleidė nesiskaitymo su visuomenės nuomone priežastis. Vadovauti Aukščiausiajam Teismui prieš pat Gintaro Petriko bylos nagrinėjimo pradžią brukamas asmuo, kurio reputacija visuomenė pagrįstai suabejojo dėl ankstesnės jo veiklos Teisingumo ministro poste. Vyksta kova tarp prezidentūros, dalies Seimo ir dar kažko, ko žmonės nemato. Žinoma, aiškinantis, kas buvo EBSW koncerno tikrieji kūrėjai ir "stogai", iškils ir buvusio premjero, ir generalinio prokuroro, ir prezidento klausimai. Kaip ir klausimai, o kur gi nuėjo žmonelių pinigėliai, kurių teismai, G.Petrikui slapstantis ar sėdint Kalifornijos kalėjime, taip ir nepabandė surasti. Tad čia vėlgi galima klausti: ar ne dėl tų pačių priežasčių, paaiškėjus Kauno apygardos teismo vadovų "prasikaltimams" su J.Gaidukevičiumi, ir kad vilkinta stambios finansinės aferos byla, šio teismo vadovai vis dar ramūs kaip sfinksai? Kaip kitaip - už jų nugarų plačiai žinomas "įdirbis" bylose, kuriomis žmonės nepatikėjo. O jei taip, kas tie tikrieji "tyliosios valdžios" formuotojai, ir ką turėtų nuveikti J.Prapiestis, jei "buldozerio" principas vėl laimėtų?

Bet gal gali būti, kad pilietinė Lietuvos visuomenė visiško nesiskaitymo su ja akivaizdoje organizuosis, aktyviai dalyvaus ne tik atsinaujinančio EBSW koncerno proceso stebėjime?

Tik tokiu atveju teisėjų reputacijos ir teisminių klanų problemos galės sulaukti deramo dėmesio.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"