TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tada, dabar ir ateityje ant Žaliojo tilto

2015 07 28 6:00

Ir be isteriškų protestų, ir be džiugaus krykštavimo. Po 63 metų Lietuvos sostinė per dvi vasaros naktis atsisveikino su keturiomis Žaliojo tilto skulptūromis. Rūdžių pagraužti "balvonai" kol kas užleido vietą diskusijoms, kas netolimoje ateityje turėtų rastis ant jų pjedestalų ir jau “visiškai kitaip” atspindėtų mūsų istorinę praeitį ir kartu atitiktų dabartinio laikotarpio dvasią. Dalis siūlytojų išties nestokoja fantazijos ir, sakyčiau, kone komjaunuoliško užsidegimo.

Esu iš tų vilniečių, kurie nepasiges to, kas ketvirtį atkurtos nepriklausomos Lietuvos amžiaus mūsų sostinės veidą darkė lyg skausmingas apgamas, kurį kadaise neapdairus chirurgas pamiršo pašalinti kartu su kitais piktybiniais dariniais.

Skalpelio ėmęsis naujasis Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo profesinėje biografijoje galės įrašyti, kad operaciją atliko “švariai” - greitai ir efektyviai. Ar tai turėjęs būti pirmas jo, kaip sostinės vadovo, darbas - jau kita tema, todėl šįkart ją paliksiu ramybėje.

Taigi skulptūros dingo iš vilniečių akiračio ir jokios “drėmaitės” jų ant tilto nebesugrąžins. Tačiau kažkur kirba įtarimas, jog komunalinės įmonės aikštelėje atsidūrę "balvonai" tyliai iš mūsų juokiasi, kad sovietinės rūdys dar ilgai nuodys nemažos dalies mūsų tautiečių širdis ir protus. O čia, žinoma, joks chirurgas su skalpeliu rankoje nepadės.

Turime patys tą apnuodytą kraują išvalyti, kitaip tariant, ieškoti vaistų, kurie padėtų sustiprinti imuninę sistemą (savo valstybingumą). Tarp siūlomų vaistų - raginimai ant Žaliojo tilto statyti naujas skulptūras. Vieni ten norėtų matyti reikšmingų sąsajų su Vilniumi turinčių Vasario 16-osios signatarų skulptūrinius atvaizdus, kiti - labiausiai pasižymėjusius sukilėlius prieš carinę Rusiją, dar kiti - miško brolius partizanus.

Siekis įamžinti kraštui kadaise nusipelniusias asmenybes yra gerbtinas, tačiau abejotina, kad tai reikėtų daryti būtent ant Žaliojo tilto. Vargu ar kuris nors iš amžinybės aukštumų mus stebintis signataras norėtų save matyti ant pjedestalo, kuris dar visai neseniai priklausė skulptūrinei kompozicijai, turėjusiai tarnauti totalitarinės sovietų valstybės ideologijai.

Nurimus žodinėms batalijoms dėl Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimo, dabar mūsų laukia neką ramesni ginčai svarstant, kas turėtų užimti jų vietą. Linkėčiau, kad būtų rastas išmintingas sprendimas, kuris bylotų, jog iš sovietinės praeities išsivaduojame ne tik išoriškai (atsikratydami "balvonų"), bet ir viduje.

Todėl varykime tą sovietizmo smarvę kiekvieną dieną. Iš savo minčių, jausmų, elgesio su kitais žmonėmis, o svarbiausia - iš valdžios institucijų.

Kad nebūtų taip, jog tarsi atostogaujanti, tarsi neatostogaujanti Vyriausybė ilgą laiką lieka abejinga kelioms dešimtims šalies jūrininkų, patekusių į nelaimę tolimų jūrų uostuose, kad partijos palieptas kultūros ministras neskirtų savo komandos nariu ne sykį susikompromitavusio veikėjo, kad prezidentė atsakinėtų ne tik į iš anksto suderintus klausimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"