Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Tai ką daryti su aukštuoju mokslu?

 
2017 03 17 12:49

Ar ne šis klausimas ilgą laiką kartojasi kaip užsikertanti plokštelė? Suprantama, kad bet kokiai tikrai reformai reikia duoti laiko tam tikrai koncepcijai išgryninti, išdiskutuoti ir normalu, kad patiems pokyčiams sumedeliuoti gali būti skiriama net keletą ar keliolika metų... 

Atsižvelgiant į tai, kad vis pasigirsta įvairiausių nuomonių ir pasiūlymų ką daryti su aukštuoju mokslu Lietuvoje, susidaro įspūdis, kad ne visada yra principinės vertybės, kurios leistų paaiškinti tam tikrus numatomus instrumentus reformai įgyvendinti. Kaip ir visame kame svarbu ne tik žinoti ką daryti, bet dar svarbiau – pagrįsti kaip konkretus pasiūlymas sumodeliuotų tobulesnį, kuo tai geresnį aukštąjį mokslą Lietuvoje. Neatsakius į klausimą „kodėl“, atsakymas visada bus panašus į užrakintus kambarius ar svetima kalba parašytas knygas...

Kokia aukštojo mokslo misija?

Žinoma, kokybė svarbi, tačiau ne mažiau aktualu suteikti ne tik informacijos, ne tik išmokyti kaip tos informacijos susirasti, bet vienodai svarbu ir išmokti mąstyti, vertinti, modeliuoti savo požiūrį, jį argumentuoti.

Pradėti galima būtų ieškoti atsakymo iš paukščio skrydžio atstumo, tai yra iš tolo (ne velui sakoma, kad iš aukščiau geriau matyti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis) – ar yra ir kokia visgi turi būti aukštojo mokslo misija? Paprastai dažnai girdime, kad reformos metmenys konstruojamos kokybės kriterijų pamatu. Tačiau esant net ir labai aukštai kokybei, misija gali būti ne visai įgyvendinta arba geriausiu atveju ji būtų labai fragmentiška, spontaniška, veikiama įvairiausių rinkos interesų. Sutikčiau, kad rinka yra geriau, kai apskritai nėra koncepcijos ir negalima atsakyti ko iš esmės tikimės iš mokslo ir kam jis reikalingas. Rinka sąlyginai yra trumpalaikė ir tikrai būtų verta visiško pasitikėjimo, jei jos neištiktų krizė... Net, jei krizė ir yra natūralus vaistas „išgyti“, nuo krizių net išmintingiausia rinka negali apsisaugoti, vadinasi ir mokslui neišvengiamai ateitų krizių momentai. Mokslui tokios „natūralios“ ligos būtų per daug skaudžios, visuomenei – per brangios. Iš mokslo tikimasi šiek tiek daugiau: mokslas turėtų ne tik prognozuoti galimas krizes, bet ir turėtų padėti jų išvengti, taigi mokslui būtina daugiau turėti sąmoningumo, nei spontaniškumo ar savaeigiškumo elementų. Mokslas turėtų problemas ne tik registruoti, bet ir jas prognozuoti, nes tik prognozuojant būtų ieškoma priežasčių, ir toks ieškojimas demonstruotų kitokį požiūrį, nei tas, kuris tas problemas sukuria, kaip sakė A. Enšteinas „negalime problemas spręsti tais pačiais metodais, kuriais tos problemos ir buvo sukurtos“, vadinasi, reikia kitokio požiūrio, kuris išvestų iš aklavietės, nei tas, kuris į tą aklavietę atvedė: aukštojo mokslo reformos kontūrus reikia brėžti ne tik kokybės ir ne tik rinkos argumentais.

Žinoma, kokybė svarbi, tačiau ne mažiau aktualu suteikti ne tik informacijos (rinkai to pakaktų, nes universitetai duoda informacijos, kuri žinių amžiuje darosi vis sunkiau aprėpiama), ne tik išmokyti kaip tos informacijos susirasti, bet vienodai svarbu ir išmokti mąstyti, vertinti, modeliuoti savo požiūrį, jį argumentuoti. Mokėti pagrįsti savo poziciją, reikštų mokėti įrodyti, o tai yra jau mokslo siekinys. Įrodinėjimo procesas reikalauja mokėti pasirinkti tik tokius būdus, kurie konkrečiu atveju būtų pakankami ir pagrįsti. Nepasakysiu nieko naujo, nes tai buvo siekiama nuo pirmųjų mokslo įstaigų atsiradimo. Įsisteigus pirmiesiems universitetams, argumentavimo mokymas dar labiau buvo išplėtotas. Paradoksalu, kad žinių amžiuje vėl priėjome prie pradinių pozicijų, kurios buvo dedamos Antikos pasaulyje ir vėliau viduramžiais, nes ir tada buvo mokoma „kaip pasigaminti įrankį ir užsiauginti vaisių“, o šiandien orientuojamasi į atmintį ir kiek studentų galvas prikimšime vis naujų žinių, kurios dėl savo gausos neišvengiamai yra specializuotos. Duodame vaisių, bet nemokome jų užsiauginti. Nesakau, kad ir šiandien nemokoma pagrįsti, ieškoti argumentų, tačiau žiūrint į reformos vieškeliu bildantį aukštojo mokslo vežimą, galima konstatuoti, kad prioritetas vis labiau teikiamas specialioms žinioms, nei siekiui ugdyti gebėjimą patiems mokėti ieškoti kaip spręsti problemas.

Konstatuotina, kad Lietuvoje 2016 m. nepaisant stebimos studentų skaičiaus mažėjimo tendencijos, lyginant su 2015 m., beveik trečdaliu išaugo ketinamų vykdyti studijų programų skaičius. Vien bakalauro studijų lygmenyje jų yra daugiau nei 800, kai kitose su Lietuva palyginamose šalyse jų skaičius ne tik ženkliai, bet neretai ir kelis kartus mažesnis. Studijų programų infliacija yra itin išplitęs Lietuvos aukštojo mokslo reiškinys. Galime matyti kaip iš studijų programų išnyksta bendrosios disciplinos (joms būdingas abstraktaus mąstymo prioritetas), kurios būdavo universitetinių studijų puošmena, kaip kelegijų studijų programos niekuo nebesiskiria nuo universitetinių bakalauro studijų programų, nors darbdaviai sako, kad mieliau priimtų tą absolventą, kuris nemoka kažkokių konkrečių dalykų, bet yra baigęs tokias studijas, kuriomis būtų ugdomi bendrieji gebėjimai ne tik kaip spręsti problemas, bet kurti sistemą, kuri tokias probemas puikiai suvaldytų. Kitaip tariant, reikalingesnis ir perspektyvesnis tas specialistas, kurio mąstymas ne konkretus, bet daug abstraktesnis. Atsižvelgiant į tai, galima būtų teigti, kad aukštojo mokslo misija taip pat yra ir universitetinių studijų plėtojimas, kurios siekia taip pat suteikti ne tik konkrečias žinias, bet ir grįžta prie universalaus žmogaus įdėjos, universalesnių studijų paieškos, kuri leidžia laisvai mąstyti, įveikti stereotipus, siekti kūrybingumo. Kas paneigs, kad tik laisvas mokslas sugrąžina vertybes ir tik joms esant galima prisidėti prie valstybei, visuomenei svarbių vertybių kūrybos ir propagavimo. Taigi aukštojo mokslo misija neišvengiamai būtų išplėtota daug erdviau ir tuo pat giliau. Tik pagelbėjant valstybei ir tik prisidedant prie visuomenės gerovės, mokslas gali turėti misiją – tikrąjį pašaukimą, kuris nevienadienis, nefragmentiškas, tarnaujantis ir nesavanaudiškas – ir dėl to – prasmingas.

Aukštojo mokslo institucijų tinklas

Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo taryba (toliau – AMT) kaip patariamoji švietimo politikos institucija Lietuvoje parengė AMT išvadų ir rekomendacijų dėl aukštojo mokslo būklės Lietuvoje projektą, kuris 2017 m. vasario mėn. pabaigoje bus patvirtintas ir pristatytas Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos vadovybei. Projekte AMT pažymi, kad, „geresnės veiklos kokybės siekianti aukštojo mokslo sistemos konsolidacinė pertvarka turėtų vykti glaudžiai bendradarbiaujant viso aukštojo mokslo sektoriaus ir valdžios institucijoms bei apimti ne tik universitetus ir kolegijas, bet ir mokslinių tyrimų institutus. AMT pažymi, kad aukštojo mokslo sistemos ir aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas turėtų vykti laikantis šių svarbiausių principų: 1. aukštųjų mokyklų tinklas turėtų atitikti visavertės valstybės ir jos piliečių poreikius ir aprėpti visas jai būtinas mokslo, studijų ir inovacijų sritis; 2. optimizuojant aukštųjų mokyklų tinklą būtina atsižvelgti į regioninę dimensiją, nes regionų plėtros perspektyva gali būti pagrįsta tik stipraus ir efektyviai veikiančio regioninius poreikius ir savitumą užtikrinančio universitetinio ar koleginio darinio veikla; 3. aukštosios mokyklos turėtų išsigryninti savo savitumą, profilį, pasiliekant sau tik tas mokslo ir studijų sritis, kurios jose yra objektyviai stipriausios šalyje, kartu išvengiant sričių monopolizavimo, bei pagrįsti jų reikalingumą valstybei; 4. aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institucijų mechaninis jungimas dėl jų skaičiaus sumažinimo nepriimtinas, konkrečių aukštųjų mokyklų jungimo pasiūlymai turėtų turėti akivaizdžius įrodymus to, kokią naudą jungimai turės sektoriui, valstybei ir visuomenės raidai; 5. mokslinių tyrimų institutai turėtų įsilieti į universitetus ir sustiprinti juose studijų pagrįstumą mokslu; 6. savo profilius išsigryninusios mokyklos visaverčių studijų programų kokybei užtikrinti turėtų burtis į lankstesnius organizacinius darinius – konsorciumus ar centrus; 7. konsoliduojant aukštąsias mokyklas kartu garantuoti sklandesnį studentų perėjimą iš žemesnio lygio institucijos į aukštesnio lygio instituciją ir atvirkščiai; 8. konsolidaciniai procesai siekiant aukštesnės kokybės yra neišvengiamai brangūs, todėl valstybė turėtų į juos deramai investuoti, atlikusi kaštų ir naudos analizę.“ Vertinant AMT keliamus aukštųjų mokyklų konsolidavimo principus, diskutuotini ir toliau plėtotini yra tie aspektai, kurie nubrėžia aukštųjų mokyklų specializavimo gaires. Specializacija pati savaime nieko blogo neturi, tačiau prisiminus aukščiau paliestą aukštojo mokslo misijos temą, visgi universalaus pobūdžio aukštosios mokyklos yra pajėgesnės formuoti platesnes, universalesnes studijų programas.

Stebint Lietuvos mokslo tarybos veiklą, dėl skirtingų reikalavimų pastebimas ir akivaizdus ne tik gamtos, bet ir socialinių bei humanitarinių mokslų susikaidymas Lietuvoje.

Galima sutikti, kad specializacija yra suprantama gamtos ir tiksliesiems mokslams (nors ir jiems socialinių mokslų būvimas greta nubrėžia sklandesnes vadybines perspektyvas), tačiau socialinių mokslų sinergija yra labai sveikintina, nors apskritai tarpdiscipliniškumas vis dar mūsų šalyje nors ir labai pageidautinas, tačiau nėra aktyviai plėtojamas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes visgi didesnis gėris būtų universalesnių, o ne specializuotų aukštųjų mokyklų buvimas. Kita vertus, tik atsiradus kelioms panašiai stiprioms aukštojo mokslo įstaigoms galima kalbėti apie antimonopolizavimą. Mūsų mažos šalies specifika reikalauja bent trijų ar keturių panašaus pobūdžio, stiprumo, galimybių mokslo institucijų: tik taip galėsime užtikrinti objektyvesnį mokslo vertinimą, ekspertavimo galimybes. Esant vienai ar tik dviems įstaigoms, atskiros mokslo šakos atstovaujamos ir vertinamos tų pačių atstovų, todėl tokie atstovai patys mokslą kuria, patys ir save vertina. Taigi, specializacija neišvengiamai trukdytų konkurencingumui, nes norint būti konkurencingam, būtini bent du ar trys lenktynių dalyviai, kad būtų su kuo konkuruoti. Modeliuojant konsorciumus, matyt, neišvengiamai turėtų formuotis dideli universalūs tiek tiksliųjų, tiek socialinių mokslų centrai. Pritartina, kad tokiam tikslui pagrįsta yra ir mokslo institutų integracija į universitetus ar bent jau mokslo institutų jungimasis tarpusavyje.

Stebint Lietuvos mokslo tarybos veiklą, dėl skirtingų reikalavimų pastebimas ir akivaizdus ne tik gamtos, bet ir socialinių bei humanitarinių mokslų susikaidymas Lietuvoje. Gal bendrojo aukštojo mokslo reformų kontekste verta padiskutuoti ir apie tai, kas mokslus vienija ir kokia yra atskirų mokslų specifika. Iškeliami tarptautiškumo siekiai tam, kad galėtume lygiaverčiai dalyvauti Europos ir pasaulio mokslo bendruose procesuose, tačiau ar pasitarnavimas savo valstybei ir visuomenei gali būti suderinamas su tarptautiniais interesais – jei esame įdomus Lietuvoje dėl aktualių vietos problemų, tai ar tomis problemomis galime sudominti pasaulį? Tokia neapibrėžta padėtis ir dėl teisės kaip socialinio mokslo specifikos – kaip derinti nacionalinį teisės mokslo pobūdį su tarptautinės arenos skirtingomis teisės sistemomis?

Nors mokslo įvairovėje slypi stiprybė, tačiau mokslo skaidymas ir skirtingų reikalavimų pateisinimas visada bus vienų ar kitų mokslų diskriminavimo prielaida. Džiaugiuosi, kad kalbame apie aukštąjį mokslą ir apskritai apie mokslą Lietuvoje, nes tik išdiskutavę, permainomis galėsime daugiau pasiekti, ir svarbiausia – nesugadinsime ir nenubrauksime to, kas ilgą laiką buvo kurta. Pasisakau už evoliuciją, bet ne revoliuciją, nes pastaroji, kaip žinia, sunaikina savo vaikus. Greičiausiai visada visais sprendimais išmintingiausia ieškoti aukso vidurio, o jį galime surasti tik keldami klausimus ir ieškodami į juos atsakymų. Tik tada neatsakytų klausimų kaip užrakintų kambarių durys atsidarys. Aukštojo mokslo diskusijose būtini atsakymai „kodėl“, o „šiaip teiginius“ bent jau tikslinga patikrinti kaip jie dera teiginių sistemoje ir ar vieni kitiems neprieštarauja.

Darijus BEINORAVIČIUS yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, Aukštojo mokslo tarybos narys Lietuvos mokslo tarybos narys

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"