TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Tai kur ta pasaulio pabaiga?

2015 12 07 6:00

Po to kai praėjusį mėnesį į Seimą pakliuvo „Talkos už valstybinę kalbą“ siūlomas įstatymo projektas, viešojoje erdvėje nuvilnijo eilinis abėcėlės karo mūšis dėl tinkamos tautinių mažumų asmenvardžių rašybos.

Jo metu daugiausia buvo diskutuojama apie tariamus pavojus, kuriuos sukeltų originali asmenvardžių rašyba pirmame paso puslapyje, lietuvių kalbai ir jos konstituciniam statusui. Deja, bet šio karo dalyviai pražiopsojo taip pat lapkričio mėnesį įvykusią sukaktį, kuri gal tiesiogiai neliečia asmenvardžių klausimo, bet leidžia į jį pasižiūrėti iš kitos perspektyvos.

Ta sukaktis – jau prieš metus panaikintas tiesioginis draudimas kabinti dvikalbius gatvių pavadinimus lietuvių ir tautinės mažumos kalbomis. Po Šalčininkų rajono administracijos direktoriaus ir Vilniaus rajono administracijos pozicijos pasikeitimo Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) pritarė vyriausybės siūlytam kompromisui. Jo esmė – 2014 m. vidaus reikalų ministro priimtas sprendimas, kuris numato, kad gatvėje esant stulpeliams su gatvės pavadinimu būtent jie turi teisinę galią, o ne lentelės ant namų. Tokiu atveju jos tampa tiesiog privačia namo puošmena. Taigi Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose buvo įstatyti stulpeliai su gatvių pavadinimais lietuvių kalba ir dvikalbiai gatvių pavadinimai jau nebeužtraukia jų savivaldybėms baudų.

Nors Lietuvos lenkai norėtų atskiru įstatymu įteisinti dvikalbius gatvių pavadinimus, kad šie galėtų atsirasti ir ant tų pačių stulpelių, panašu, kad šis klausimas laikinai yra uždarytas. Šis sprendimas kol kas tenkina net ir LLRA. Šių metų liepos 10 d. iš Medininkų pilies transliuotoje LRT radijo laidoje šį sprendimą išgyrė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Albertas Narwojszas, kuris net pareiškė, kad šitaip gatvėvardžių klausimas yra išspręstas.

Tad pavyko rasti abi puses tenkinantį kompromisą, kuris nutildė iki tol ilgai besitęsusias diskusijas. O jos buvo audringos tiek lietuvių, tiek lenkų pusėje ir daugiausiai, kaip ir asmenvardžių atveju, sukosi apie dvikalbių lentelių poveikį lietuvių kalbai, Lietuvos teritoriniam integralumui ir valstybingumui. Štai, pavyzdžiui, buvęs Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių Demokratų Vilniaus rajono skyriaus pirmininkas Gintaras Karosas viename iš savo komentarų nupiešė apokaliptinį scenarijų leidus kabinti dvikalbius gatvių pavadinimus: „Neteko dar girdėti tokio atvejo, kad žmogus nebesurastų savo gatvės, kadangi jos pavadinimas parašytas lietuviškai. Tai kam to reikia? Reikia tiems, kurie nori, kad Lietuva būtų silpna, neintegrali, susiskaldžiusi, lengvai pažeidžiama. Lietuvos stiprybė yra ne vien ekonominis pajėgumas, Lietuvos galia yra svarbiausias jos identitetas – kalba su savitu raidynu: pradedant įrašu paso pirmajame lape ir baigiant viešąja aplinka. Žmogų supantis kraštovaizdis ar miestovaizdis yra svarbus žmogaus savimonę formuojantis faktorius – neturėtume viešos erdvės fragmentuoti, taip pabrėžiant ir skatinant Lietuvos teritorinį neintegralumą, naudojant suslavintus baltiškos kilmės pavadinimus. Dabar iš pažiūros tai gali atrodyti nekaltas žingsnis, tačiau žinant mūsų šalies istoriją, aiškiai matome, kad panašus bajorijos neryžtas praeityje vedė į savos valstybės praradimą.“ Tad dvikalbiai gatvių pavadinimai galėtų neva privesti net iki Lietuvos valstybės žlugimo.

Tuo tarpu LLRA veikėjai kovą už dvikalbius gatvių pavadinimus traktavo kaip kovą už lenkybės išsaugojimą Lietuvoje. Esą gatvėvardžių neįteisinimas bus dar vienas žingsnis į lenkų kultūros Lietuvoje sunaikinimą. Šitai buvo pabrėžiama buvusio Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Bolesławo Daszkiewicziaus istorijoje.

Šie metai, kada galioja nauja tvarka, parodė, kad tiek lietuvių baimės, tiek lenkų lūkesčiai neišsipildė. Lietuvos valstybės integralumas nepakito, ženklų apie padidėjusią Lietuvos gyventojų sąmonės fragmentaciją nepadaugėjo, o Lietuvos valstybingumas ne tik nesusilpnėjo, bet dėl padidėjusio dėmesio krašto apsaugai galbūt netgi ir sustiprėjo. Lygiai taip pat nepasikeitė lenkybės padėtis Lietuvoje: Lietuvos lenkų rusifikacija nesustojo, švietimo kokybė lenkiškose mokyklose nepakito, o paklausa lenkiškai kultūrai išliko tokia pat maža. Be to reikia pridurti, kad Vilniaus krašte, skirtingai nei buvo baiminamasi, per metus neatsirado daug naujų dvikalbių lentelių. Rusiški gatvės pavadinimai irgi netapo masiniu reiškiniu, o Latvija ir Estija pretenzijų iš Rusijos dėl „Lietuvos precedento“ vis dar nesulaukė. Taigi, kai kurių prognozuota pasaulio (ar bent jau Lietuvos) pabaiga leidus kabinti dvikalbius gatvių užrašus neįvyko. Lygiai taip pat ji neįvyktų ir įteisinus tuos užrašus oficialiai.

Tad, ką parodo metai po to, kai dvikalbiai gatvių pavadinimai Lietuvoje nebėra nusikaltimas? Pirma, tam tikri lenkiški klausimai – originali asmenvardžių rašyba, dvikalbiai gatvių, vietovardžių užrašai, platesnis lenkų kalbos vartojimas viešajame gyvenime – yra simboliniai klausimai, kurie neturi daug bendro nei su lietuvių kalba, nei su lenkų kultūros būkle Lietuvoje. Antra, šiais klausimais galima pasiekti kompromisą, kuris nekenkia lietuvių daugumai, leidžia tautinėms mažumoms jaustis komfortiškiau savo šalyje ir perkelti tolimesnes diskusijas į civilizuotą lygmenį. Lieka tikėtis, kad šia logika vadovausimės ir svarstydami likusius tautinėms mažumoms svarbius klausimus ir netikėsime lietuvių ar lenkų nacionalistų piešiamais pragaro ar rojaus vaizdiniais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"