Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Tai tokie šiandiendienai reikalai

 
2017 01 06 6:00

Anądien girdžiu per radiją kalbant švietimo klausimais didžiai susirūpinusį moterišką balsą, apie prastą jo būklę, apie smunkantį mokinių raštingumą, apie kitus šiandiendienai susikaupusius rūpesčius.

Kalbėjo Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė. Tą pačią dieną kažkurioje televizijos laidoje kalbėjo ir naujoji švietimo ministrė, kurios pečius šiai dienai taip pat užgulė sudėtingų uždavinių našta. Vėl tenka prisiminti (ir priminti!) prezidento Antano Smetonos žodžius: „Valstybės vyras, kalbantis netaisyklinga kalba, dirba nutautinimo darbą.“ Kovos už lyčių lygybę dvasia reikalautų šį kiek netinkamai skambantį, seksizmu atsiduodantį teiginį papildyti, nes moterų indėlis į šį „darbą“ yra nė kiek ne mažesnis.

Su Atgimimu, kai atsirado galimybė kalbėti tiesiai į eterį, kai kalbėtojai pradėjo kalbėti nepasiruošę, paaiškėjo, kad daugelis raštingais laikomų žmonių kalba labai prastai. Išlindo kai kurie žodžiai ir pasakymai, kurie iki tol būdavo vartojami savo nedidelėje grupėje, ypač sovietinės nomenklatūros aplinkoje, kur rusų kalba buvo privilegijuota. Iš tos pačios aplinkos atėjo nykus rusicizmas šiai dienai arba dar makabriškesnis – šiandiendienai.

Lietuviai nėra geri kalbėtojai. Tiek šiaip sutiktas gatvėje žmogus, tiek veikėjas, tūlas viešasis asmuo į mikrofoną kalba nelabai sklandžiai. Prastai kalba ir daugelis prityrusių žurnalistų, laidų vedėjų, turinčių ilgametę patirtį, jų tariami sakiniai – be skyrybos, intonacijos, nemažai lemenimo – nelabai organizuotas žodžių srautas, ir tiek. Gal taip suprantama žodžio laisvė, bet man atrodo, kad tai yra profesionalumo stoka ir nepagarba klausytojui bei kalbai. Žinoma, nelengva sklandžiai, valyvais sakiniais viešai ar tiesiai į mikrofoną formuluoti savo mintis. Pastangos kalbėti sklandžiai ir be didesnių kalbos klaidų atima ne mažiau dėmesio nei pastangos aiškiai suformuluoti mintį. Tokia yra viešojo asmens, ypač politiko dalia – jam nepakanka atsakingai kalbėti ir pasakyti rimtų dalykų, jis dar privalo kalbėti taisyklingai. Tai nelengvai pasiekiama, reikia nuolat save, savo kalbą kontroliuoti. Ne veltui senais laikais buvo mokoma iškalbos.

Sovietinės okupacijos metais visi žodžiai, išeinantys į viešumą, buvo cenzūruojami. Mandagiau tariant, tikrinami ir aprobuojami. Tiesiogines transliacijas paprastai vesdavo atrinkti ir gerai pakaustyti profesionalai. Kitos radijo ir televizijos laidos paprastai buvo leidžiamos iš įrašo. Neduokdie laikų, kai visiems būtų liepiama skaityti vien tik iš cenzoriaus aprobuoto popierėlio.

Tačiau greta kelialaipsnės turinio kontrolės būdavo atidžiai žiūrima kalbos taisyklingumo. Radijo ir televizijos eteryje be gramatikos ir žodyno labai svarbi tampa tartis, kalbos intonacija. Juk sunku turinį išgirsti ir suprasti, jei koks apžvalgininkas migdomai burbuliuoja. Yra tekę rengti nemažai laidų, daugiausia muzikinėmis temomis. Laidų tekstus peržiūrėdavo redaktoriai ir tik tada jau būdavo galima eiti į studiją skaityti (įrašyti). Iš pradžių šalia sėdėjo sceninės kalbos žinovas, jis klausė tarties, kirčiavimo, po kiek laiko nusprendė, kad kalbu gana taisyklingai ir toliau tikrinti nebereikės. Tačiau kartą koridoriumi einantis anais laikais garsus kalbininkas Kazys Ulvydas, išgirdęs studijoje skaitant (darant įrašą), įėjo, nutraukė įrašą ir, pasistatęs mane it mokinuką, liepė kelias dešimtis kartų kartoti žodį „fragmentas“, kol liko patenkintas kirčiavimo priegaide.

Gal kas pasišaipys, žiūrėk – sovietų valdžia „ir tada dirbo Lietuvai“. Rašytojas Petras Dirgėla perspėjo – visa, kas pozityvaus buvo nuveikta okupacijų metais, yra tautos gyvastingumo, o ne okupacinių režimų nuopelnas. Rūpinimasis kalba, jos kultūra buvo vienas svarbiausių tautinio pasipriešinimo būdų. Rūpinimasis kalbos kultūra buvo viena iš tautinio pasipriešinimo okupaciniam režimui formų. Per vargus, visokias gudrybes pavyko tęsti didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą, išėjo kelios plačiajai visuomenei skirtos „Kalbos praktikos patarimų“ laidos, daug kitos literatūros, visko čia nesusakysi. Nuo 1961 metų reguliariai buvo leidžiama „Kalbos kultūra“, per 53 metus pasirodė 86 sąsiuviniai. 2014 metais jų leidimas nutrauktas, kažkokiai zombių komisijai nusprendus, kad šiandiendienai lietuvių kalbos taisyklingumo ir valyvumo klausimai nebeaktualūs. Nors visi matome, kad yra priešingai – jie tampa vis aktualesni.

Verslo autoritetai perspėja, kad jiems trūksta kvalifikuotos, pigios ir klusnios darbo jėgos, kad universitetų „išleidžiami produktai“ yra nepakankamos kokybės. Kam ko reikia, bet dabartinės jaunuomenės raštingumas tikrai kelia vis daugiau rūpesčių. Įvairiais išmaniaisiais prietaisais parašyti tekstai kaskart vis nemokšiškesni. Tai matyti iš įvairių komentarų. Mokyklos didžiuojasi visuotine kompiuterizacija, vaikai, jau nuo darželio sukniubę prie ekranų ir ekranėlių, spaudo klavišus, po tapšnoklį vedžioja pirštelius. Jaunimas greitai nebemokės rašyti ranka, nebegalės skaityti rankraštinių tekstų, nors išmanantys žmonės sako, kad rašymas ranka reikalingas, nes rašant ranka smegenys analizuoja ne tik užrašomojo dalyko prasmę, bet ir aplinkinį pasaulį, padeda pagauti mintį.

Mąstymas ir kalba yra dvi vieno medalio pusės, taisyklinga, turtinga kalba yra pirmas inteligencijos, intelekto ir kultūros ženklas. Kalbos taisyklingumą galėtume prilyginti savotiškai asmens higienai. Įvairios higienos procedūros yra įprastas dalykas, o tas, kas į tai nekreipia dėmesio, padorių žmonių draugijoje nelabai pageidaujamas. Nemalonu žiūrėti į susivėlusį žmogų. Prieš pasirodydami salėje, tribūnoje ar studijoje, visi pasitikrina savo išvaizdą – kas kaklaraiščio mazgą pasitaiso, kas lūpdažiu brūkšteli. Tačiau ne mažiau svarbu susikaupti, pagalvoti ne tik apie tai, ką sakysi, bet ir kaip tai padarysi, kokiais žodžiais. Kalbos „higiena“ rodo dvasinį valyvumą ir kultūrinę brandą. Tikrą tautos elitą pirmiausia atpažinsi ne iš kokio nors landkruizerio ar rolekso, o pagal taisyklingą kalbą ir dailią tartį.

2017-ieji paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Tikėkimės, kad jie nesibaigs tuo, jog kelios organizacijos pateiks projektus, gaus finansavimą, tvarkingai „įsisavins“ lėšas, atsiskaitys ir tuo pabaigs savo didį rūpinimąsi lietuvių kalbos kultūra. Ir dar palinkėkime, kad žmonės, šiandiendienai savo rankose laikantieji tautos švietimo vairą, bent jau patys „nebedirbtų nutautinimo darbo“.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"