TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Taika turi vieną tikrą priešą – saugumą!

2016 07 13 6:00

Tikriausiai pastebėjote, kad dauguma oratorių, komentatorių ar paskaitininkų į savo tekstus mėgsta įterpti sparnuotų frazių – vaizdingų posakių, patarlių ar sparnuotų tapusių žymių žmonių minčių. 

Tai lyg savotiški turėklai autoriaus minties pusiausvyrai išlaikyti, atrama silpstant nuosavoms kojoms, o kartais – tiesiog stilistinė figūra dėmesiui pažadinti. Tačiau neretai tokios frazės tampa taisyklėmis, standartu, kuriuo nepastebimai imame vadovautis, nes taip lengviau, nei kiekvieną atvejį apmąstyti ir apibendrinti savarankiškai. Laimė, kad retkarčiais atsiranda žmonių, kurie nepasiduoda standartinėms klišėms ir naujai įvertina įprastus tapusius standartus. Nors kartais tai gali net šokiruoti.

Prisipažįstu, pradėjusi skaityti „Svobodos“ radijo programos „Krikščioniškas požiūris“ („S christianskoj točki zrenija“) laidos vedėjo istoriko ir dvasininko Jakovo Krotovo straipsnį „Taikos į gabaliukus supjaustyti negalima“, iš kurio paimta citata komentaro pavadinimui, vos ne prie kiekvienos pastraipos stodavau piestu kaip lenktynių žirgas prieš netikėtą kliūtį.

Pavyzdžiui, tiek metų buvo kalama į galvą, kad „geriau nevykusi taika nei karas“, ir še tau – taikos priešu paskelbiamas saugumas! O kaip vadinamieji Minsko susitarimai? Juk jie gimė vadovaujantis būtent tokia nuostata... Tačiau J. Krotovas tvirtina: „Taikus gyvenimas – tai gyvenimas ant biraus smėlio, nuolat abejojant, bailiai stengiantis ignoruoti gilumines problemas. Todėl pacifizmo propaganda, kai į nosį baksnojama mintis, kad vienas lėktuvnešis kainuoja tiek ir tiek, jog už tuos pinigus būtų galima trečdaliu padidinti atlyginimą mokytojams, rezultatų neduoda. Tačiau padidinus atlyginimą mokytojams pasaulyje taikos nepadaugės. Pasauliniai karai kaip tik ir kilo toje pasaulio dalyje, kur buvo ir mokyklos, ir mokytojai, gaunantys gana sočius atlyginimus. Juk pasaulyje, kuriame nėra taikos, mokytojas viso labo tik užfrontės darbininkas, savo darbu tobulinantis patrankų mėsą.“

Autoriaus mintys pamažu rado kelią į mano galvą. Juk išties pasitaiko, kad „daugelis norėtų blogos taikos lyg kokios nors pigios prekės. Tačiau pigi taika – tai karo užuomazga. Nesuvokęs šios tiesos, nieko gero nelaimėjo hipių judėjimas, miesčioniškai naiviai tikėjęs, jog pakaks nešvaistyti pinigų parakui ir dorybingumas taps visuomenei „pagal kišenę“. Deja, paaiškėjo, kad iš tokiu būdu sutaupytų pinigų galima įsigyti tik labai vidutiniškos kokybės dorą. Hipių deklaruojama meilė tereiškė kai ką labai menką, „galbūt paauglį, dar neišmokusį dirbti, tik leidžiantį pinigus, kuriuos tėvai davė priešpiečiams“.

O kadangi taika, J. Krotovo nuomone, atsiranda ne dėl sutaupyto biudžeto, o kaip laisvės ir kūrybos rezultatas, ji, taika, iš esmės turi vieną tikrą priešą – saugumą, ramybę, stabilumą. Saugumo, ramybės ir stabilumo esą negali būti iš esmės, nes tik išoriškai gražu, kai nė viena šalis neleidžia lėšų ginklams, neva puoselėdama savo nacionalinę kultūrą. Bet ateityje, kaip pranašauja J. Krotovas, „gali nugriaudėti sprogimas, nes šalis supa pavydūs kaimynai, o ir kiekvienos jų viduje bręsta savi sukilimai prieš „nacionalinę kultūrą“. Vienintelė išeitis – ugdyti laisvę tiek santykiuose su išoriniais kaimynais (galimais išorės priešais, agresoriais, okupantais), tiek ir santykiuose su vidaus kaimynais – ekonominę, politinę, kūrybinę laisvę.

Ar reikėtų ginčytis? Tačiau toliau skaitydama šias mintis vėl buvau šokiruota: „Ramybės iliuzija atsiranda pirmiausia tuomet, kai žmogus ištirpsta jį supančioje aplinkoje arba kai jis įtraukiamas į kokio nors kristalo sudėtį /.../ Taikoje žmonės gyvena ne ten, kur pinigus iš karinio biudžeto perkėlė į socialinę sferą. Taikingai (ar santykinai taikiai) žmonės gyvena ten, kur apskritai atsisakyta sąvokos „namiškiai“. Žmogus – ne galvijas, jo negalima pri(si)jaukinti. Namai kaip būstas, apsaugantis nuo darganų, puikus išradimas, bet namai kaip prijaukinimo priemonė – pragaro išmonė.“

Kaip šias mintis suderinti su tokiu populiariu teiginiu, kad „šeima – tai miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios vientisumo priklauso visos didelės visuomenės saugumas“ (austrų politinis veikėjas Friedrichas Adleris)? Nejau klysta ir pripažintas autoritetas, rusų dvasinis mokytojas, Dmitrijus Semenikas, pareiškęs, jog „šeima – tai meilės mokykla“?

Pagaliau kas nėra girdėjęs sparnuotos frazės, jog šeima – „visuomenės ląstelė“?

Tačiau J. Krotovas aiškina: „Namiškiai“ paslaugiai įsupa žmogų į jaukią vatą ir neleidžia jam tapti savimi, paverčia jį beforme drebutiena. Kita vertus, namiškiai tokį žmogų kietai įgrūda į šeimos struktūrą. Bendras to viso vardiklis yra izoliacionizmas. Vieni namai visada priešpriešinami kitiems. Kiekvienas Montekis turi savo Kapuletį. Mūsų namuose saugu todėl, kad nesilankome anuose namuose. Kiekvienas puoselėja savąjį sodelį – ir galiausiai visas gyvenimas prabėga savo rankomis pasistatytame kalėjime, už aukštos baimės ir nepasitikėjimo sienos... Jeigu pinigus leisime ne karui, o „savo sodeliui“, kils toks karas, kad kito nebereikės.“

Pagaliau, matyt, negalėdamas užmiršti Rusijos išprovokuoto konflikto Ukrainoje, J. Krotovas „protina“ politikus: „Pastangos spręsti konfliktą išskiriant priešininkus į skirtingas ringo puses, duoda tik laikiną rezultatą. Sprendimas tik užvilkinamas.“

Vadinasi, sparnuota frazė „Geriau bloga taika nei karas“ – irgi ne visuotinė taisyklė? Tad gal čia galima pritaikyti kitą mintį: „Nori taikos – ruoškis karui“? NATO, atrodo, dabar kaip tik ja ir vadovaujasi...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"