Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

TAIP – jei taip, NE – jei ne

 
2014 02 15 6:00

„Jūs esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas.“ O aš jums sakau: „Išvis neprisiekinėkite...Verčiau jūs sakykite: „taip', jei taip, 'ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mt 5, 33-34.37)

„Kaip Dievą myliu..., kaip mane gyvą matai“, – tautosakinės lengvapėdiško prisiekinėjimo formulės. Kai girdime kurį kaimyną ar bendradarbį šitaip dažniau tvirtinantį, iš karto žinome, kad tai nepatikima asmenybė. Nei jis Dievo myli, nei rimtai mąsto, ką sako. Rimtam žmogui, tikram draugui nereikia prisiekinėti. Ir be priesaikų aišku, kad tas žmogus tiesakalbis.

O ką daryti su „pusiau tiesomis“, kai mums siūlo lemiamą pasirinkimą, kuris tarytum reikštų „taip“, bet atidžiau pažiūrėjus, pasirodo, kad „ne“?

Kadangi čia pat Vasario 16-oji, prisimename Lietuvai iškilusio istorinio pasirinkimo uždavinį artėjant Pirmojo pasaulinio karo pabaigai. Skelbti, kad nutraukiami visi buvę istoriniai ryšiai su kitomis valstybėmis, ar „kelti iš numirusių“ istorinę Abiejų Tautų Respubliką (ATR)? Vadinasi, tarytum tapti nepriklausomiems ir vis dėlto priklausyti mėgstantiems pirmauti bei plėstis istoriniams kaimynams, beje, ir gausesniems už mus? Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16 dieną vieningai apsisprendė už pirmąją galimybę. Nors vėliau buvo siūlymų kokia nors forma šlietis prie Vokietijos, bet ir šios pagundos greitai atsisakyta.

Tiesa, dalis gyventojų, ypač „puikiuose dvaruose, iš žalių sodų baltai bekyšančiuose“ (parafrazuojame Maironį), svajojo apie ATR atkūrimą, bet, „brangią kalbą tėvų pamynę, jie liaudies širdį mažai ką rišo“.

Sunku suvokti, kokiu būdu kai kuriems dabartiniams tituluotiems mūsų šviesuoliams vėl iškilo svajonės apie ATR. Esą padaryta istorinė klaida skelbiant Nepriklausomą Lietuvą etninėse ribose! Turbūt postringaujama rimčiau neįsigilinus į Europos istorijos eigą XX amžiuje, į aiškią kryptį tautinių valstybių link. Tarsi tik per nesusipratimą būtų subyrėjusi Austrijos-Vengrijos imperija. Tarsi didelė palaima būtų lydėjusi jungtinę Čekiją-Slovakiją. Tarsi nieko nesakytų daugiatautės Jugoslavijos kruvinoji agonija, kurią neseniai stebėjome ir kuria baisėjomės... Daugiatautėje valstybėje neišvengiamai atsiranda kas nors „lygesnis tarp lygių“, o tai erzina „mažiau lygius“ ir veda prie susikirtimų.

Tikriausiai minėtos mokslų daktarų ir profesorių svajonės – iš papratimo mokyti praeitį ar tiesiog skonio reikalas, ne istorijos eigos stebėjimo vaisius.

Grįžtant prie mūsų, paprastų mirtingųjų, kasdienybės, nesunku numatyti, kaip prašviesės žmonių santykiai šeimose, bendruomenėse, darbovietėse, visuomenėje, kai daugiau laikysimės taisyklės „TAIP, jei taip, NE, jei ne“.

Ką ir sakyti, vyskupijose bei parapijose taip pat.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"